Man patinka penktadienis (arba kodėl manekenės želia)

Prabudau šįryt po ilgo ir nuostabaus Harlem’o maratono – švietė saulutė. Bet be todėl aš myliu penktadienius (juk gali ir lyti penktadieniais). Po penktadienio seka šeštadienis ir sekmadienis  - oficialus savaitgalis… Bet ne dėl to man patinka penktadienis (juk dažnai dirbu ir savaitgaliais).

Neeeeee, penktadienis man patinka todėl, kad   tai ypatingo darbo diena. Tai diena, kai mes “statome kosminius laivus”. Darbinis rytas tik tik prasidėjęs ofise persikelia kur nors kitur – į kavinę, orui atšilus į lauką ant žolytės ar parkelį ant suoliuko. Tada nusimeti kasdienybės pančius ir jaukaus kolektyvo rate lipdai rakeitai sparnus… Beje, kokie ten sparnai?  Raketai jų (beveik) nereikia, kad tik gerai  deganti subinė neštų! Aha, dažnai ne nuo to galo pradedam, tačiau tai kartais padeda į reiškninius pažvelgti iš visiškai kitokios perspektyvos… Ir tai tęsiasi pusdienį, nes anksčiau ar vėliau tenka stuktelti į asfaltą ir nerti atgal į smulkmeninių rebusų rūką. Bet kryptis jau nustatyta: ” Ir pakilo paleista į mėnulį raketa!”.

Tokį penktadieninį atotrūkį siūlyčiau kiekvienam… Jeff Jarvis knygoje “What would Google do?” atskleidžia (kiek tai įmanoma) Google‘o vidinę projektų struktūrą: didžioji dalis darbuotojų privalo 20% savo darbo laiko skirti “pasirinktam užklasiniam projektui – raketos statymui”, iš kurių vėliau atsiranda nemažai realių produktų. Ne visiems ir gigante taikoma ši taisyklė, ne visiems ir kitur ji tiktų. Mes pradėjome nuo 10%. Ir penktadienio rytai tapo mano laukiamiausiu darbo savaitės laiku. Jei ir nepastatysite kosminio laivo, tai bent jau pajusite kuo kvėpuoja kolektyvas, ko jie nori, kuo gyvena, o svarbiausia, kas jiems įdomu. Tai skatina visų kurybiškumą ir kovoja su mozoliais ant minkštosios (užsisėdėjimo ir degradavimo).

Beje, apie knygas… šįryt už rankos užkliuvo nemaža krūvelė knygų (keistoje, bet populiaroje vietoje, sakyčiau).Viena jų – pasiturinčios moteriškės Janet Street-Porter minčių kratinys apie jos gyvenimą ir kaip turėtų gyventi visi, jau vien pavadinimas “Life’s Too F***ing Short”  šį bei tą konstatuoja apie jos požiūrį. Praplėčiau savo akiratį, kai perskaičiau apie tai, kad šiuolaikinės manekenės norėdamos įsisprausti į aštuonmetėms skirtas sukneles praranda visus savo kūno riebalus, o organizmas, idant apsisaugotų nuo šalčio, ima auginti … kailiuką…Gauruotos manekenės… Štai jums ir dar vienas “kodėl”.

Gero savaitgalio.