… Na gerai, štai kas išprovokavo šią mano rašliavą.

Šįryt  ryte važiauvau man šiek tiek neįprastu maršrutu, kurio dalis driekėsi  Gedimono gatve (nuo pat seimo rūmų iki katedros), Šventaragio gatve…   Švietė skaisti pavasariška saulutė, kas po žiemos, savaime suprantama, sukėlė nuostabios nuotaikos pliūpsnį… Na štai… ir strigau nuo pat seimo už mažylio automobiliuko (markės ir numerių neminėsiu), kurį vairavo (tik nuostabaus atsitiktinumo dėka!) mergina. Mergina važiavo saugiu, vidutiniu 25-30km/h greičio “per visą Gedimono ilgį” stiliumi apjungtu draugėn su nesaugiu vinguriavimu “per visą Gedimino plotį”, ko priežastis, mano manymu, buvo aiški:  merginos kūnas visame jo grožyje pūpsojo už automobilio vairo, o štai smegenys… smegenys… na smegenys buvo “kitame ragelio gale”, kur jis bebūtų…. Telefoniniai pokalbiai vairuojant turetų būti draudžiami bet kokia forma (net ir su laisvų rankų įranga), nes ne telefonu užimta ranka, o “atjungta” nuo kūno puodynė trukdo vairuoti… Grįžtu prie Gedimino gatvės įvykių. Sėkmingai prašliaužinėdamas visus šviesoforus paskui “automobitelefoniuką” džiaugiausi savo beprotiškai stipria kantrybe ir tolerancija, nes aplenkti saugiai šliaužiančios ir nesaugiai vingiuojančios eismo dalyvės nesiryžau (kaip ir visi likę už manęs)…

Džiaugsimingai šyptelėjau, kai mano ir autotelebiliuko keliai išsiskyrė: “gėrio ir ramybės tau, o vairuotuojau-idijote”  tariau jau bedardėdamas Šventaragiu Grindiniu, kuris (kaip netrukus įsitikinau) šįryt buvo susičiulbėjęs su Gediminu Prospektu. Kažkurioj vietoj prieš mane išdygo iš stovėjimo pozos besikeliantis automobilio užpakalis, kuris lėtai bet užtikrintai rėžėsi į važiuojamąją dalį, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus eismo dalyvius ir tarsi sakydamas: ” aš dabar čia įsisprausiu į bendrą srautą nežiūrėdamas. Kadangi nežiūrėsiu, tai ir nieko nematysiu, o kadangi nieko nematysiu, tai ir nieko ten nėra)”. “Ir kas gi ten už vairo sėdi?” – pagalvojau dėkodamas likimui, kad priešais nebuvo nei vieno atvažiuojančio automobilio  ir galėjau “užleisti kelią”  prieš mane grėsmingai kylančiai subinei.  IDIJOTAS!!!  (Čia kaip darbo skelbimuose- siekiant lygiu lyčių teisių ir visokios nediskriminacijos – visi daiktavardžiai naudojami vyriškos giminės vardininko linksnyje)…

Gero ir saugaus pavasario!

Šįkart istorija tokia: atvažiavau i 1B aukštą, pasistačiau savo auto ir nuėjau i didijį LPC savais reikalais… Aišku iškart įtarimų sukėlė ženklų negausa ir vietos painumas. Liftą radau  -pirmyn- iš antro karto parasimušiau reikiaman aukštan (na beveik – pataikiau į 1 vietoj 3, bet trečiąkart mėginti laimės nesirįžau – savomis kojomis -paprasčiau). Viskas susiklostė taip, kad trukau ten keletą valandų (ne, ne, ne – nebuvau nei viename prekybiniame garde – jau rašiau – susitikom su broliu kavinukėj neįsimenamu pavadinimu). Besišnekučiuojant reikalai pasisuko taip, kad teko išeiti iš to LPC į lauke esančią stovejimo aikštelę… O tada iš laukinės aikštelės su brolio automobiliu leidomės į medžioklę: įvažiavome į pastato labirintinę-serpantininę daugiaukštę mašinų stovėjimo aikštelę…

… Ausį ar kitą išorinį organą norėčiau nusukti projektuotojui: ženklų mažai, labirintai dideli… 15 minučių ratais per visus įmanomus aukštus – mano automobiliuko – nė kvapo… Ta minutę pagalvojau: “garažiuko projektuotojai man skolingi tiek, kiek neišgerčiau…” (taip, aš negeriantis). Šmėsteliojo ir  legendinis “Nušvilpė…”, kai staiga per triju sluoksnių grotas pastebėjau žybtelėjusį mano automobiliuko žandą… Nuostabu! O dabar pamėginkime nepažeizdami vietinių eismo ženklinimų (kurie, mano galva, neturi nieko bendro su kelių ir eismo ženklinimo, ar bent jau jokios juridinės galios neturi… taip taip, jie – tik informacinio pobūdžio – panašiai kaip Lenkijoj ženklas “70″ gyvenvietėje fūroms…) … bet vistiek, nepažeisdami tų “kelrodžių” pasiekt tą išsvajotąjį 1B aukštą. Apsukome keliskart “1A – 2A”  aukštų ratą. “Trūko juostelė” ir pradėjome pažeidinėti tiesiausiu keliu. Per kokius 10 metru pažeidėme kokius 5 kartus, bet prisikasėme iki aukšto 1B. Tuo pačiu ir prie mano pasiilgto automobiliuko… Beliko apvažiuoti priverstinį garbės ratą “išvažiavimas”  ir pasukti namų link.

Štai taip. Galvojau, kad čia projektuotojai-galvūzai. Po to  - savininkų didybės manija… O tada supratau – tai spąstai: atvažiuoji, ir po to gyveni tame LVC… ir leidi pinigėlius… gERBIAMIEJI LPC savininkai – ne visi tokie mobilūs, kad galėtų iš bet kurios kavinės dirbti – kad tik rozetę ir interneto kibirą…

… ir vis tiek… gaila to nužudyto pusvalandžio…   ir beje – į tą LPC man vien dėl legendinių labirintų nesinori važiuoti. Matyt, ne aš vienas toks – nes tas LPC  smarkiai “apmiręs”, gal ne tiek kiek Vilniaus vartai bet…. Oi, išsidaviau, kad tai ne Vilniaus vartai… Na bet dar liko paslapties…