Šįkart istorija tokia: atvažiavau i 1B aukštą, pasistačiau savo auto ir nuėjau i didijį LPC savais reikalais… Aišku iškart įtarimų sukėlė ženklų negausa ir vietos painumas. Liftą radau  -pirmyn- iš antro karto parasimušiau reikiaman aukštan (na beveik – pataikiau į 1 vietoj 3, bet trečiąkart mėginti laimės nesirįžau – savomis kojomis -paprasčiau). Viskas susiklostė taip, kad trukau ten keletą valandų (ne, ne, ne – nebuvau nei viename prekybiniame garde – jau rašiau – susitikom su broliu kavinukėj neįsimenamu pavadinimu). Besišnekučiuojant reikalai pasisuko taip, kad teko išeiti iš to LPC į lauke esančią stovejimo aikštelę… O tada iš laukinės aikštelės su brolio automobiliu leidomės į medžioklę: įvažiavome į pastato labirintinę-serpantininę daugiaukštę mašinų stovėjimo aikštelę…

… Ausį ar kitą išorinį organą norėčiau nusukti projektuotojui: ženklų mažai, labirintai dideli… 15 minučių ratais per visus įmanomus aukštus – mano automobiliuko – nė kvapo… Ta minutę pagalvojau: “garažiuko projektuotojai man skolingi tiek, kiek neišgerčiau…” (taip, aš negeriantis). Šmėsteliojo ir  legendinis “Nušvilpė…”, kai staiga per triju sluoksnių grotas pastebėjau žybtelėjusį mano automobiliuko žandą… Nuostabu! O dabar pamėginkime nepažeizdami vietinių eismo ženklinimų (kurie, mano galva, neturi nieko bendro su kelių ir eismo ženklinimo, ar bent jau jokios juridinės galios neturi… taip taip, jie – tik informacinio pobūdžio – panašiai kaip Lenkijoj ženklas “70″ gyvenvietėje fūroms…) … bet vistiek, nepažeisdami tų “kelrodžių” pasiekt tą išsvajotąjį 1B aukštą. Apsukome keliskart “1A – 2A”  aukštų ratą. “Trūko juostelė” ir pradėjome pažeidinėti tiesiausiu keliu. Per kokius 10 metru pažeidėme kokius 5 kartus, bet prisikasėme iki aukšto 1B. Tuo pačiu ir prie mano pasiilgto automobiliuko… Beliko apvažiuoti priverstinį garbės ratą “išvažiavimas”  ir pasukti namų link.

Štai taip. Galvojau, kad čia projektuotojai-galvūzai. Po to  - savininkų didybės manija… O tada supratau – tai spąstai: atvažiuoji, ir po to gyveni tame LVC… ir leidi pinigėlius… gERBIAMIEJI LPC savininkai – ne visi tokie mobilūs, kad galėtų iš bet kurios kavinės dirbti – kad tik rozetę ir interneto kibirą…

… ir vis tiek… gaila to nužudyto pusvalandžio…   ir beje – į tą LPC man vien dėl legendinių labirintų nesinori važiuoti. Matyt, ne aš vienas toks – nes tas LPC  smarkiai “apmiręs”, gal ne tiek kiek Vilniaus vartai bet…. Oi, išsidaviau, kad tai ne Vilniaus vartai… Na bet dar liko paslapties…