Jaukuma

Šįryt, ko gero, pirmąkart gyvenime akivaizdžiai suvokiau, kiek daug reiškia jauki aplinka. Nors trumpam – kad ir mažam kavos puodeliui. Tada jaučiuosi stiprus, nepažeidžiamas, nenugalimas ir nemirtingas. Neerzina net ir tas iš paskos važiuojantis nekantriai pypsintis vairuotojas, kuriam vietoj įprasto vieno piršto draugiškai pamojuoju visais penkiais. Nuostabus jausmas – lyg galėčiau kalnus nuversti (patraukite mane nuo Everesto – nukasiu iki jūros lygio). Štai ką reiškia turėti jaukumo oazę.

Jau kelias savaites vazonėliais apsistačiusi mano Eglutė – it tas kurmiukas- rausiasi durpėtoje žemėje kiekvieną laisvą minutę. Ir aš prisidedu: efektyviai žudau laiką daržo-sodo parduotuvių skyriuose, vežu į namus universalaus durpių mišinio maišus, tempiu juos į balkonėlį, tvirtinu Eglutės paruoštus vazonėlius, laistau ir puoselėju. Ne, ne taip entuziastingai, kaip Eglutė. Ji visą šį procesą myli ir supranta jo prasmę bei būsimo rezultato teikiamą džiaugsmą. O man paprasčiausiai patinka jai padėti, krapštytis jaučiant jos krapštymąsi pašonėje, jausti ją laimingą. Nes aš nesuvokiu to rezultato prasmės ir esmės. Nesuvokiau iki šio ryto…

Per kelias savaites mūsų plikas ir šaltas rytų pusėn atsisukęs balkonėlis tapo jaukia oaze: aplink žydi gėlės, ant palangės žaliuoja žemuogės, keistai jaukioje metalo-stiklo etažerėje pūpso įvairiaspalviai prieskonių vazonėliai. Kiekvienas daigelis parištas, pačiupinėtas ir pamylėtas. Tai kas nematoma, slypi širdyje: jums žydi gėlės, man – Eglutės šypsena.

Tad nenuostabu, kai ryte gavau kvietimą – rytinės kavos į balkonėlį, sutikau nemirktelėjęs.(Nesu “lodarius” kavą ruošiau aš). Pačios stipriausios kelios minutės ramybės, jaukumo ir šeimos oazėje.

Eglute, nežinau, kas man tave atsiuntė, bet jis tikrai ne vietinis.