Skersai centro…
Mane geriau pažįstantys žmonės žino, kad esu visiškai teigiamai nusiteikęs moterų-vairuotujų atžvilgiu. Aš net neskirstau varuotojų į “moteris” ar “vyrus” . Aš juos skirstau į “normalius” ir “idijotus” (tegul atleidžia man lietuvininkai, nes tikrai nebežinau, su J rašyti ar be… esmės tai nekeičia). Normalūs – tai tie, kurie laikosi pagrindinės nerašytos “‘Common Sense” vairavimo taisyklės: “(1)vairuok saugiai sau ir aplinkiniams ir (2) netrukdyk kitiems eismo dalyviams.“. Na, o visi nesilaikantys šios taisyklės- patys suprantate… O jei visgi norite išspausti iš manęs kažką konkretaus apie būtent moterų vairavimą, tai nuširdžiai pripažinsiu, kad moterys yra vienos tvarkingiausių, taisyklingiausių vairuotojų, nors tai gali dažnai kirstis su “Common sense” (paradoksalu, sakysite?… hm… pagalvokite)…
… Na gerai, štai kas išprovokavo šią mano rašliavą.
Šįryt ryte važiauvau man šiek tiek neįprastu maršrutu, kurio dalis driekėsi Gedimono gatve (nuo pat seimo rūmų iki katedros), Šventaragio gatve… Švietė skaisti pavasariška saulutė, kas po žiemos, savaime suprantama, sukėlė nuostabios nuotaikos pliūpsnį… Na štai… ir strigau nuo pat seimo už mažylio automobiliuko (markės ir numerių neminėsiu), kurį vairavo (tik nuostabaus atsitiktinumo dėka!) mergina. Mergina važiavo saugiu, vidutiniu 25-30km/h greičio “per visą Gedimono ilgį” stiliumi apjungtu draugėn su nesaugiu vinguriavimu “per visą Gedimino plotį”, ko priežastis, mano manymu, buvo aiški: merginos kūnas visame jo grožyje pūpsojo už automobilio vairo, o štai smegenys… smegenys… na smegenys buvo “kitame ragelio gale”, kur jis bebūtų…. Telefoniniai pokalbiai vairuojant turetų būti draudžiami bet kokia forma (net ir su laisvų rankų įranga), nes ne telefonu užimta ranka, o “atjungta” nuo kūno puodynė trukdo vairuoti… Grįžtu prie Gedimino gatvės įvykių. Sėkmingai prašliaužinėdamas visus šviesoforus paskui “automobitelefoniuką” džiaugiausi savo beprotiškai stipria kantrybe ir tolerancija, nes aplenkti saugiai šliaužiančios ir nesaugiai vingiuojančios eismo dalyvės nesiryžau (kaip ir visi likę už manęs)…
Džiaugsimingai šyptelėjau, kai mano ir autotelebiliuko keliai išsiskyrė: “gėrio ir ramybės tau, o vairuotuojau-idijote” tariau jau bedardėdamas Šventaragiu Grindiniu, kuris (kaip netrukus įsitikinau) šįryt buvo susičiulbėjęs su Gediminu Prospektu. Kažkurioj vietoj prieš mane išdygo iš stovėjimo pozos besikeliantis automobilio užpakalis, kuris lėtai bet užtikrintai rėžėsi į važiuojamąją dalį, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus eismo dalyvius ir tarsi sakydamas: ” aš dabar čia įsisprausiu į bendrą srautą nežiūrėdamas. Kadangi nežiūrėsiu, tai ir nieko nematysiu, o kadangi nieko nematysiu, tai ir nieko ten nėra)”. “Ir kas gi ten už vairo sėdi?” – pagalvojau dėkodamas likimui, kad priešais nebuvo nei vieno atvažiuojančio automobilio ir galėjau “užleisti kelią” prieš mane grėsmingai kylančiai subinei. IDIJOTAS!!! (Čia kaip darbo skelbimuose- siekiant lygiu lyčių teisių ir visokios nediskriminacijos – visi daiktavardžiai naudojami vyriškos giminės vardininko linksnyje)…
Gero ir saugaus pavasario!
