Kaip “prisiurbti” klienta, arba nužudytas pusvalandis
Vakar vakare sutikau broli viename Vilniaus Laisvalaikio ir Prekybos Centrų (LPC) – kitaip ir nepavadinsi – tik čia gali efektyviai ir beprasimškai užmušti savo brangų laika… Jau seniai “žavejausi” šio LPC automobilių aikštelės labirintais…
Šįkart istorija tokia: atvažiavau i 1B aukštą, pasistačiau savo auto ir nuėjau i didijį LPC savais reikalais… Aišku iškart įtarimų sukėlė ženklų negausa ir vietos painumas. Liftą radau -pirmyn- iš antro karto parasimušiau reikiaman aukštan (na beveik – pataikiau į 1 vietoj 3, bet trečiąkart mėginti laimės nesirįžau – savomis kojomis -paprasčiau). Viskas susiklostė taip, kad trukau ten keletą valandų (ne, ne, ne – nebuvau nei viename prekybiniame garde – jau rašiau – susitikom su broliu kavinukėj neįsimenamu pavadinimu). Besišnekučiuojant reikalai pasisuko taip, kad teko išeiti iš to LPC į lauke esančią stovejimo aikštelę… O tada iš laukinės aikštelės su brolio automobiliu leidomės į medžioklę: įvažiavome į pastato labirintinę-serpantininę daugiaukštę mašinų stovėjimo aikštelę…
