Back to life…

Ko gero, pats nesutinku su ką tik parašyta antrašte… Greičiausiai reikėtų rašyti “back to reality”, nes praėjęs ilgasis vėlykinis savaitgalis nė iš tolo nepriminė įprasto gyvenimo ritmom, tačiau  - tai mano aritmiškasis gyvenimas .  Begalė vienminčių, seniai matytų ir naujų draugų iš viso pasaulio, neišdildomi įspidžiai ir patirtis grojant su legendiniais Carlingais, vakarėliai kiekvieną vakarą. Ir visa tai tik viršūnė to, kas man šiemet buvo Harlemas’10. Tiesa, visa tai  - su pasekmėmis, tačiau net ir per šį beprotišką maratoną sugebėjau susidurti su nenugčijamu Vėlykų simboliu – margučiais. Ko gero, vienintelis dalykas, ko trūko, tai šeimos, kuri susirenka per šią šventę. Guodžiu save, kad visi artimi mano širdyje gyvenantys žmonės mane supras ir atleis mano šių metų vėlykinį “išnykimą”.

Beprotiškasis Harlemas beveik praūžė-  liko tik vienas iš paskutiniųjų taškų ant “i” – šiandien padėkos vakarėlis Barbakane. Junkiai linksmins visus, kurie prisidėjo prie Harlemo tiesiog savo buvimu, ar kita pagalba. Kaip vienas organizatorių, žemai lenkiu galvą prieš visus prisidėjusius “savanorius” – be jūsų nebūtų buvę tokio Harlemo, koks jis buvo šiemet. Šįvakar spausiu ranką kiekvienam ir dovanosiu savo šiltą prakirstanosią šilumą…

O gyvenimas, Harlemo užpumpuotas ateinantiems metams, grįžta į savo vėžias. Na bent jau miego kiekiu ir mintimis apie tai, ką dar šiame gyvenime be savo darbo ir “profesionalaus hobio” lindyhopo mėgstu.

Prisimenu savo mažytę aistrą aitvarams. Va, prabudęs perskaičiau, kaip Dalia su Poliu vėlykinį savaitgalį praleido aitvarų varžybose Olandijoje: Kai kyla aitvarai…. Iš laikinos užmaršties (o gal tik to atsarginio stalčiuko, į kurį sudedi viską, ką myli, bet nei rankytės nei kojytės prie ko šiuo metu neprieina) išniro pirmasis Lietuvos aitvarų čempionato etapas… Velnias, jis jau už kelių savaičių, o kai prisimenu, kad reika paruošti dvistropių baletą, figūras bei nepasišiukšlinti keturstropių kategorijoje (kurios figūras pats ir atrinkau), tai pasidaro tuo pačiu metu ir graudu, ir linksma. Svarbiausia – gerai praleisti laiką. Bet liūdna, nes didelis noras patobulėti per šaltą žiemą taip ir liko… tik noru…

Beje, jau kuris laikas pradėjau domėtis fotografija. Esu visiškas “analfabetas”, tačiau keletas perskaitytų straipsnių, rimtesnių fotografų patarimų ir pamanoma technika atleidžia net ir man kai kurias pirmoko klaidas. O kol kas naudojuosi principu:” šaudyk, kiek gali, o po to šlamštą išmesk niekam nerodęs”. Tą ir darau. Džiaugiuosi, kai iš 500 nuotraukų galiu parodyti tris. Procentaliai nedaug, bet kai užfiksuota akimirka verčia šiurpuliukus bėgti per nugarą, pamiršti viską. Džiaugiuosi, kad šiais laikais juosteles (tegul tikri foto gurmanai ir profesionalai neužpyksta) pakeitė skaitmeninės technologijos, leidžiančios neskaudžiai ir greitai mokytis. Nes tik “šaudydamas” išmoksti. O aš tai jau tikrai “neprišaudysiu” juostelėmis… Sorry, esu per daug impulsyvus, aritmiškas ir nekantrus, kad iškęsčiau visą procesą nuo pokštelėjimo iki galutinės analoginės nuotraukos… Galų gale, didžioji dalis “juostelinių” nuotraukų perkeliamos į skaitmeninį pasaulį visuotiniam teismui… Grįžtant prie Harlemo, žemai lenkiuosi Nadiai, Giedriui, Urtei bei kitiems fotografams,  kurių fotografijos nenustoja manęs žavėti. Beje, dvigubai jiems dėkui už tai, kad sugeba rasti savyje stiprybės pačiame įkarštyje griebti foto aparatus ir įamžinti akimirkas… Aš praėjusį savaitgalį neišlaikydavau – šokdavau arba kažką užkulisiuose priverstinai tvarkydavau, o foto aparatas gulėdavo giliai paslėptas kuprinėje. Bet šį savaitgalį ne tam ir skyriau …

Galų gale, svarbiausia – beprotiškai pasiilgau ramių vakarų su Eglute. Be galo brangi jos draugija,  paprasčiausia vyno taurė ir  po šiltu pledu pakištos kojos ramų vakarą namuose – kažkas, ko pasiilgau labiau už viską pasaulyje… Rodos, tą ir padarysiu… Jau netrukus…