Sirpstanti vasara…
Liepos 1 – vasara prisirpo. Beveik. Iki rugpjūtiškos pilnumos dar šiek tiek trūksta, bet tvanku taip, kad net tuščiame skrandyje pilna… Tuo liepa man ir patinka – karšta, nostalgiškai dvelkia atostogomis, bet puodynė dar sugeba efektyviai darbuotis. Nors rugpjūtiškas tingulys ne už kalnų.
Trečiasis magistras
Astutė – trečiasis magistras šeimoje. Sveikinu, džiaugiuosi ir su tavim niekuomet nepolitikuosiu – paprasčiausiai neturiu tam kompetencijos 
Akimirkos iš ceremonijos…
Joninės prie Uosio
llgasis savaitgalis buvo skirtas ne tiek miegojimui,valgymui,gėrimui (nors neneigiu – buvo visko, šio bei to – kiek per daug), kiek smegenėlių nuresetinimui. Už tai turiu būti dėkingas savo draugams (Einorui, Ingai, Mariui (aka beveik Jonui), Žičiui, Leliukui), Ingos nuostabiems tėvams ir savo Eglutei. Cielas tris dienas ilsėjomės prie Uosio ežero (liečiasi su Veisieju). Šiek tiek alaus, vyno, nuostabus maistas, keturi šunys ir -svarbiausia – gera kompanija. Liapata! Žiūriu nuotraukas ir gera prisiminti. Nuotraukos mordaknygėje.
Buvo visko – maudynių, badmintono ir pingpongo turnyrų, stalo žaidimų, juoko. Bet svarbiausia – perkrauta puodynė. Dabar vėl esu “ready” darbui ir gynybai.
Pirmasis pasivaikščiojimas
Prieš mėnesį, Pro gavo ”gimtadienio dovanėlę” – alkūnės operaciją. Po jos buvome nusiteikę pakankamai pesimistiškai, nes prognozės nedžiugino. Tačiau mūsų padūkėlis gijo “pralenkdamas” visus grafikus ir prognozes. Jau kelios savaitės, kaip nenustygsta vietoje – nori lėkti ir dūkti. O karnatinas – sundėtingas dalykas: visą dieną uždarytas kambaryje, minimaliai bendravimo (nes dūkti iškart norisi), pirmas savaites net nuo tų trijų laiptukų į kiemą nulipti negalima (šeimininkas nukelinėjo…), į lauką – tik trumpam ir tik “su reikalais”. Bet prabėgo beveik mėnuo – ir nors Pro dar šiek tiek šlubuoja, bet elgsena nusileidžia padūkėliškiausiems ir sveikiausiems šunims. Tai šiandien – pirmąkart (neskaitant pusvalandinių paslampinėjimų po kiemelį paskutinę savaitę) išėjome “tikresniam pasivaikščiojimui”.
Piano Man
Gera, kai po kiek laiko susiduri su gero vakarėlio atgarsiais – užfiksuotos akimirkos praskiedžia ir laike prasukto pirmadienio rūgštelę. Pianino nemačiau, bet vakarėlis buvo įsimintinas!
О čia tos akimirkos:
Ljublijana Time on Streets
Here You go: a few clicks from the Streets of Ljublijana, where we had great time with Rhythm Junkies in LSSF festival.
The shots:
Nefotošopinta…
Dažnai kyla diskusijos – reikia/nereikia gražinti nuotraukas? Kartais tie pagražinimai peržengia visas realybės ribas… Nors beprotiškai gražių, meniškų dalykų galima rasti “prifotošopinta”. Kad ir 1x.com. Žaviuosi tokiais darbais jau vien todėl, kad pats fotošopo savo pelei minkyti neduodu, nes “nemoku ir neturiu laiko/noro išmokti”. Mano pagražinimai prasideda ir baigiasi Aperturėje… Ji man patinka, ne tik todėl, kad su ja galiu lengvai blaškytis po tūkstančius užfiksuotų kadrų, bet ir todėl, kad ji savo galimybėmis neleidžia man peržengti realybės ribų…
Yra ir kita stovykla – protestuojanti prieš fotošopinimą. Jie šaukia, protestuoja, daro parodas. Jie nusistatę ne tik prieš fotošopinimą bet ir apskritai prieš bet kokį skaitmeninio pasaulio prisilietimą prie užfiksuoto kadro. Šia prasme man jie – atgyvenos (juk jau vien tam, kad nuotrauką pamatytų ir ja žavėtųsi milijonai, ji turi papulti į tą velnio dėžę – kompiuterį). Menine prasme lenkiu galvą prieš ne vieną prieš_ir_jau_kompiuterinės eros fotografą, kuris nenaudoja fotošopinimo stebuklų, bet užfiksuoja nuostabius, nerealius kadrus vien kameros pagalba.
Visai netyčia šią pavakarę užtikau keletą įstabių kadrų, kurie aplenkė fotošopo stebuklus:
Kiti paveiksliukai galerijoje:
