Nefotošopinta…
Dažnai kyla diskusijos – reikia/nereikia gražinti nuotraukas? Kartais tie pagražinimai peržengia visas realybės ribas… Nors beprotiškai gražių, meniškų dalykų galima rasti “prifotošopinta”. Kad ir 1x.com. Žaviuosi tokiais darbais jau vien todėl, kad pats fotošopo savo pelei minkyti neduodu, nes “nemoku ir neturiu laiko/noro išmokti”. Mano pagražinimai prasideda ir baigiasi Aperturėje… Ji man patinka, ne tik todėl, kad su ja galiu lengvai blaškytis po tūkstančius užfiksuotų kadrų, bet ir todėl, kad ji savo galimybėmis neleidžia man peržengti realybės ribų…
Yra ir kita stovykla – protestuojanti prieš fotošopinimą. Jie šaukia, protestuoja, daro parodas. Jie nusistatę ne tik prieš fotošopinimą bet ir apskritai prieš bet kokį skaitmeninio pasaulio prisilietimą prie užfiksuoto kadro. Šia prasme man jie – atgyvenos (juk jau vien tam, kad nuotrauką pamatytų ir ja žavėtųsi milijonai, ji turi papulti į tą velnio dėžę – kompiuterį). Menine prasme lenkiu galvą prieš ne vieną prieš_ir_jau_kompiuterinės eros fotografą, kuris nenaudoja fotošopinimo stebuklų, bet užfiksuoja nuostabius, nerealius kadrus vien kameros pagalba.
Visai netyčia šią pavakarę užtikau keletą įstabių kadrų, kurie aplenkė fotošopo stebuklus:
Kiti paveiksliukai galerijoje:
Bendravimas
Savaitgalį kartu su Eglute aplankėme jos tėvus, pas kuriuos viešėjo Thor’o giminaitės iš Norvegijos. Buvo smaugu – trys mielos, gyvos ir žavios moteriškaitės. Smagu buvo tai, kad šis mažytis “Thor’o pusseserių ir giminių” susitikimas apėmė keletą kartų – buvo nuostabu tuo pačiu metu dalintis su mintimis kito pasaulio, skirtingų kartų žmonėmis. O kartu ir įvertinti lietuviško ir norvegiško bendravimo skirtumus…
Keletas akimirkų.
Tradicijų laužyti nevalia…
Geros tradicijos susiklosto savaime… Taip ir ši – Vasario 16-osios pažymėjimo Klevinės kaime pas Senukus… Gera susitikti visiems…
Keletas akimirkų:…
55…
Kažkaip keistai ir netikėtai, net keliskart teko tą patį matematikos veiksmą atlikti…
Taip, tikrai mano tečiui – 55! 1955′ųjų vada… Rimtai susimastau, koks nelygus bet nuostabiai turtingas jo gyvenimas. Turtingas ne turtais, o tuo, ko jokia moneta neatsversi. Turtingas patirtimi… Lenkiu savo jauną, žilstančią galvą prieš šiek tiek vyresnę, bet kur kas gudresnę žilę. Su gimtadieniu, tėtuk.
Ramiai, jaukiai ir šiltai pažymėjome šią sukaktį. Keletas akimirkų iš tos gausybės atminimui:
Maratonas? Maratonas!
Praėjo šiek tiek laiko, baisioji dalis didžiųjų darbų (turėtų) aprinti, tai kvėptelėjau ir atsigręžiau į netolimą, vos keleto savaičių, praeitį – lindyhop.lt maratoną. Nors smegeninė jau spėjo pamiršti fizinę tos nakties būseną, bet jausmai vis dar banguoja kaip jūra. Galbūt todėl, kad į tai įdėjau visą savo širdį. O galbūt dar svarbiau tai, kad visas lindyhop.lt klubas (su maratono organizaciniu komitetu priešaky) atidavė viską, ka turėjo. Prieš juos visus lenkiu žemai savo žilstančią galva, nes tai, ką jie sukūrė tą naktį privertė sudrebėti net mano giliai giliai paslėptą širdį. Matyt dėl to ir negalėjau kitaip, kaip atiduoti viską ką turiu savyje. Tokiais atvejais ir poros valandų “prasigrojimas” smirdinčioj kamurkėj tampa linksma gerumo atrakcija.
