Maršrutas: Stokholmas-Ryga-Vilnius.

Iš Stokholmo lėktuvas vėlavo. Planuotų 25 minučių persėdimui neužteko, nes mums nusileidus lėktuvas į Vilnių jau buvo pakilęs. Taigi, vietoj to, kad namus pasiektumėme 9 vakaro, turėjome tenkintis galimybe pasiekti išsiilgtą SAVO lovą apie pirmą  valandą po vidurnakčio. Erzina, kai reikia papildomas 4 valandas braižytis po oro uostą, dydžiu prilygstantį auksinės žuvelės akvariumui. Bet mes gi ne auksinės žuvelės! Neguodė ir tie juokingi 3 latai dviems “for refreshment” – po pusę buteliuko vandens? Tyčiojatės? Lėktuvas turėjo pakilti 23:55 (vietoj to 20:05, į kurį turbo-propelerinis-kukuruznikas per Baltijos balą skrisdamas pavėlavo…). …Bet dar ir 00:25 po vidurnakčio sėdėjome prie vartų su tuo pačiu spindinčiu užrašu “23:55 Vilnius”… Jokio personalo, jokių pranešimų – tikras oro uosto užkampis. Nekondicionuojamas. Dar neramiau pasidarė, kai apie pusę pirmos ir vienintelis ryšio su namais užrašas “Vilnius 23:55″ užgeso… Be jokio išankstinio perspėjimo… Maždaug 15 keleivių ėmė blaškytis po apvalųjį oro uosto apendiksą. Suirutė truko kelias minutes, kai staiga kažkuris keleivis “laimėjo loterijoje” – rado kitus vartus, kuriuose įsižiebė ryšys su namais – tas pats “Vilnius 23:55″. Gerbiamieji, čia kas? Žaidimas “atspėk, kur tavo lėktuvas”? Entuziazmas greitai atslūgo, kai paaiškėjo, kad užrašo turinys nepakito – Tas pats “Vilnius 23:55. Registration”. Ei, mieli braliukai? Laikrodžius susisinchronizuojam? Dabar mūsų apvaliajame apendikse su 5 automatinėmis durimis – 00:45. О kiek pas jus, bokštelyje? A?   00:50 juntamas bruzdesys – porelė žaliai neoninėm liemenėm (panašiom į tas, kur reikia išlipant iš automobilio užsidėti) atėjo prie mūsų surastų automatinių durų ir įnirtingai ėmė maigyti terminalo mygtukus… Netrukus ir kukuruz-fokeris su dviem sraigtais  pasirodė per 20 metrų nuo mūsų automatinių durų. Dar geras 20 minučių ir sezamas atsivėrė – liko tik suskaičiuoti 20 žingsnių iki trapo… Ir čia as supratau, kad braliukai susivokė, kad kažkas negerai buvo. Nutarė atsiprašyti – prie pat durų cyptelėdamas sustojo autobusas – nuvešime iki vietos… Ėėėė… Chebryte,  gal tiek to, nueisim… Šiaip ne taip atsisakėme šios prabangos ir nupėdinome iki autobuso… Dar pakeliui garsiai pagalvojau – dabar pamėginkite man įrodyti, kad braliukai nuo pietu vietoj kavos ne stabdžių skysti geria…

Nesugadino mano savaigalio įspudžių jie, nors tu ką… O dar kai perskaičiau, kad jie kartais sugeba ir gražiai pasielgti (šiuo atveju, su žmogumi, kurį visa savo jauna žila galva gerbiu), tai visai atlėgau – braliukai bent savo ortakių bendrovę turi, o mes ir tą pra……

Žuuuuum Žuuuuum…. Bumbt. Stuktelime Vilniuje.

Šiek tiek po 2 valandos nakties. Visi suplanuoti draugų eskortai į namus seniai atšaukti – ne gyvulys gi aš… Vienintelis variantas  - taksi. Belaukdami lagaminų reklaminiame bukletėlyje susipažįstame su vietiniais taksi paslaugų tarifais – įsėdimas 10Lt… Kilometras 6Lt… Toks jausmas, kad jie ten kažkokias papildomas paslaugas kelionės metu suteikinėja… Mano protingesnioji pusė – Eglutė – skambtelėjo tai pačiai taski kompanijai ir iškvietė miestietiškąjį – be papildomų paslaptingų paslaugų – taksi… Luktelėjome kelias minutes ir su visais savo lagaminais dardėjome apytuštėmis Vilniaus gatvėmis… Tarifas – 2 Lt už įsėdimą ir 1.5LT/km –  viso 30Lt… Jaučiu, su papildomomis paslaugomis būčiau anam taksistui palikęs daugiau nei už lėktuvo bilietus… Matyt į anuos taksiukus aviacinį kurą pila ir jie ryja  po 600 litrų/h… Fokeriai be sparnų.

(bet pravažiuodamas taip ir neišdrįsau to buteliuko mergaitės paprašyt… o galėjau…)

P.S sklando kalbos, kad geram pyarui čia ne vandens reikia… Šampano…

Neįsivaizduoju savo gyvenimo be interneto. Jame galiu rasti didžiają dalį materialių (o kartais ir ne) dalykų, kurių gali prireikti. Just name it: nuo tualetinio popieriaus ar  sveiko maisto iki to, kas šiuo metu sukasi mano draugų ar visiškai atsitiktinių pažįstamų galvose (tereikia užsukti į Mordaknygę, kaip ją taikliai pavadino ja besinaudojantys skeptikai).

Internetinis voratinklis apraizgė asmeninius gyvenimus iki tokio lygio, kad, rodos, kartais konkuruoja su artimam žmogui skirtu laiku (stengiuosi nepiktnaudžiauti, bet pastabų kartais gaunu). Pažiūrėkime. Asmeninis interneto puslapis? Check (jūs jį dabar skaitote). Hobio puslapiai, kuriems jūs skiriate marias laiko? Taip, taip ir taip. O madingieji socialiniai tinklai? Yep, Yep, Yep ir Yep… Ir tai ne pabaiga…

Prisiminiau kitą didelę mūsų gyvenimų sritį – darbą. Gerai, kad (dažniau nei rečiau) vienu metu vaidenamės tik vienoje vietoje… Šiuo metu esu čia Studio 4- šviežiai batsiuvio užsimauti batai Pats laikas. Apie šį “batsiuvys-be-batų” sindromą, galėčiau daug pliurpti… Bet kam? svarbu rezultatas… Dėkui Šlimui, Magnetui ir Neringai už tai, kad jie šią sritį valdo.

Birželio pirmoji… Kažko pradžia… Kažko naujo… Gal ne visai šviežiais acetoniniais dažais kvepiančio… Gal greičiau, ilgai laukto, kažkada jausto ir turėto jausmas…

Šiandien – birželio antroji… Galiu ramiai prisiminti, kas vyko vakar.

Rytas – abipusiai sveikinimai su atėjusia vasara.

Darbininiai susitikimai. Punktualūs, ne visuomet efektyvus…

Naujo pasaulio vardan: parašo ir antspaudo padėjimas. Pasirašau. Lindyhop.lt vardu.

Fenikso prikėlimo pastangos: www.tap.lt jau veikiam (su šio ryto Šlimo pastangom )

Vakaras. Šompanas, asikabinimai, bučiniai, šalmai ir Y.M.C.A. Ačiu Kęstuką…

Prasidėjo nuostabi, kiek kitokia, bet tuo ir smagi vasara…

… Na gerai, štai kas išprovokavo šią mano rašliavą.

Šįryt  ryte važiauvau man šiek tiek neįprastu maršrutu, kurio dalis driekėsi  Gedimono gatve (nuo pat seimo rūmų iki katedros), Šventaragio gatve…   Švietė skaisti pavasariška saulutė, kas po žiemos, savaime suprantama, sukėlė nuostabios nuotaikos pliūpsnį… Na štai… ir strigau nuo pat seimo už mažylio automobiliuko (markės ir numerių neminėsiu), kurį vairavo (tik nuostabaus atsitiktinumo dėka!) mergina. Mergina važiavo saugiu, vidutiniu 25-30km/h greičio “per visą Gedimono ilgį” stiliumi apjungtu draugėn su nesaugiu vinguriavimu “per visą Gedimino plotį”, ko priežastis, mano manymu, buvo aiški:  merginos kūnas visame jo grožyje pūpsojo už automobilio vairo, o štai smegenys… smegenys… na smegenys buvo “kitame ragelio gale”, kur jis bebūtų…. Telefoniniai pokalbiai vairuojant turetų būti draudžiami bet kokia forma (net ir su laisvų rankų įranga), nes ne telefonu užimta ranka, o “atjungta” nuo kūno puodynė trukdo vairuoti… Grįžtu prie Gedimino gatvės įvykių. Sėkmingai prašliaužinėdamas visus šviesoforus paskui “automobitelefoniuką” džiaugiausi savo beprotiškai stipria kantrybe ir tolerancija, nes aplenkti saugiai šliaužiančios ir nesaugiai vingiuojančios eismo dalyvės nesiryžau (kaip ir visi likę už manęs)…

Džiaugsimingai šyptelėjau, kai mano ir autotelebiliuko keliai išsiskyrė: “gėrio ir ramybės tau, o vairuotuojau-idijote”  tariau jau bedardėdamas Šventaragiu Grindiniu, kuris (kaip netrukus įsitikinau) šįryt buvo susičiulbėjęs su Gediminu Prospektu. Kažkurioj vietoj prieš mane išdygo iš stovėjimo pozos besikeliantis automobilio užpakalis, kuris lėtai bet užtikrintai rėžėsi į važiuojamąją dalį, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus eismo dalyvius ir tarsi sakydamas: ” aš dabar čia įsisprausiu į bendrą srautą nežiūrėdamas. Kadangi nežiūrėsiu, tai ir nieko nematysiu, o kadangi nieko nematysiu, tai ir nieko ten nėra)”. “Ir kas gi ten už vairo sėdi?” – pagalvojau dėkodamas likimui, kad priešais nebuvo nei vieno atvažiuojančio automobilio  ir galėjau “užleisti kelią”  prieš mane grėsmingai kylančiai subinei.  IDIJOTAS!!!  (Čia kaip darbo skelbimuose- siekiant lygiu lyčių teisių ir visokios nediskriminacijos – visi daiktavardžiai naudojami vyriškos giminės vardininko linksnyje)…

Gero ir saugaus pavasario!

Neeeeee, penktadienis man patinka todėl, kad   tai ypatingo darbo diena. Tai diena, kai mes “statome kosminius laivus”. Darbinis rytas tik tik prasidėjęs ofise persikelia kur nors kitur – į kavinę, orui atšilus į lauką ant žolytės ar parkelį ant suoliuko. Tada nusimeti kasdienybės pančius ir jaukaus kolektyvo rate lipdai rakeitai sparnus… Beje, kokie ten sparnai?  Raketai jų (beveik) nereikia, kad tik gerai  deganti subinė neštų! Aha, dažnai ne nuo to galo pradedam, tačiau tai kartais padeda į reiškninius pažvelgti iš visiškai kitokios perspektyvos… Ir tai tęsiasi pusdienį, nes anksčiau ar vėliau tenka stuktelti į asfaltą ir nerti atgal į smulkmeninių rebusų rūką. Bet kryptis jau nustatyta: ” Ir pakilo paleista į mėnulį raketa!”.

Tokį penktadieninį atotrūkį siūlyčiau kiekvienam… Jeff Jarvis knygoje “What would Google do?” atskleidžia (kiek tai įmanoma) Google‘o vidinę projektų struktūrą: didžioji dalis darbuotojų privalo 20% savo darbo laiko skirti “pasirinktam užklasiniam projektui – raketos statymui”, iš kurių vėliau atsiranda nemažai realių produktų. Ne visiems ir gigante taikoma ši taisyklė, ne visiems ir kitur ji tiktų. Mes pradėjome nuo 10%. Ir penktadienio rytai tapo mano laukiamiausiu darbo savaitės laiku. Jei ir nepastatysite kosminio laivo, tai bent jau pajusite kuo kvėpuoja kolektyvas, ko jie nori, kuo gyvena, o svarbiausia, kas jiems įdomu. Tai skatina visų kurybiškumą ir kovoja su mozoliais ant minkštosios (užsisėdėjimo ir degradavimo).

Beje, apie knygas… šįryt už rankos užkliuvo nemaža krūvelė knygų (keistoje, bet populiaroje vietoje, sakyčiau).Viena jų – pasiturinčios moteriškės Janet Street-Porter minčių kratinys apie jos gyvenimą ir kaip turėtų gyventi visi, jau vien pavadinimas “Life’s Too F***ing Short”  šį bei tą konstatuoja apie jos požiūrį. Praplėčiau savo akiratį, kai perskaičiau apie tai, kad šiuolaikinės manekenės norėdamos įsisprausti į aštuonmetėms skirtas sukneles praranda visus savo kūno riebalus, o organizmas, idant apsisaugotų nuo šalčio, ima auginti … kailiuką…Gauruotos manekenės… Štai jums ir dar vienas “kodėl”.

Gero savaitgalio.

Beprotiškasis Harlemas beveik praūžė-  liko tik vienas iš paskutiniųjų taškų ant “i” – šiandien padėkos vakarėlis Barbakane. Junkiai linksmins visus, kurie prisidėjo prie Harlemo tiesiog savo buvimu, ar kita pagalba. Kaip vienas organizatorių, žemai lenkiu galvą prieš visus prisidėjusius “savanorius” – be jūsų nebūtų buvę tokio Harlemo, koks jis buvo šiemet. Šįvakar spausiu ranką kiekvienam ir dovanosiu savo šiltą prakirstanosią šilumą…

O gyvenimas, Harlemo užpumpuotas ateinantiems metams, grįžta į savo vėžias. Na bent jau miego kiekiu ir mintimis apie tai, ką dar šiame gyvenime be savo darbo ir “profesionalaus hobio” lindyhopo mėgstu.

Prisimenu savo mažytę aistrą aitvarams. Va, prabudęs perskaičiau, kaip Dalia su Poliu vėlykinį savaitgalį praleido aitvarų varžybose Olandijoje: Kai kyla aitvarai…. Iš laikinos užmaršties (o gal tik to atsarginio stalčiuko, į kurį sudedi viską, ką myli, bet nei rankytės nei kojytės prie ko šiuo metu neprieina) išniro pirmasis Lietuvos aitvarų čempionato etapas… Velnias, jis jau už kelių savaičių, o kai prisimenu, kad reika paruošti dvistropių baletą, figūras bei nepasišiukšlinti keturstropių kategorijoje (kurios figūras pats ir atrinkau), tai pasidaro tuo pačiu metu ir graudu, ir linksma. Svarbiausia – gerai praleisti laiką. Bet liūdna, nes didelis noras patobulėti per šaltą žiemą taip ir liko… tik noru…

Beje, jau kuris laikas pradėjau domėtis fotografija. Esu visiškas “analfabetas”, tačiau keletas perskaitytų straipsnių, rimtesnių fotografų patarimų ir pamanoma technika atleidžia net ir man kai kurias pirmoko klaidas. O kol kas naudojuosi principu:” šaudyk, kiek gali, o po to šlamštą išmesk niekam nerodęs”. Tą ir darau. Džiaugiuosi, kai iš 500 nuotraukų galiu parodyti tris. Procentaliai nedaug, bet kai užfiksuota akimirka verčia šiurpuliukus bėgti per nugarą, pamiršti viską. Džiaugiuosi, kad šiais laikais juosteles (tegul tikri foto gurmanai ir profesionalai neužpyksta) pakeitė skaitmeninės technologijos, leidžiančios neskaudžiai ir greitai mokytis. Nes tik “šaudydamas” išmoksti. O aš tai jau tikrai “neprišaudysiu” juostelėmis… Sorry, esu per daug impulsyvus, aritmiškas ir nekantrus, kad iškęsčiau visą procesą nuo pokštelėjimo iki galutinės analoginės nuotraukos… Galų gale, didžioji dalis “juostelinių” nuotraukų perkeliamos į skaitmeninį pasaulį visuotiniam teismui… Grįžtant prie Harlemo, žemai lenkiuosi Nadiai, Giedriui, Urtei bei kitiems fotografams,  kurių fotografijos nenustoja manęs žavėti. Beje, dvigubai jiems dėkui už tai, kad sugeba rasti savyje stiprybės pačiame įkarštyje griebti foto aparatus ir įamžinti akimirkas… Aš praėjusį savaitgalį neišlaikydavau – šokdavau arba kažką užkulisiuose priverstinai tvarkydavau, o foto aparatas gulėdavo giliai paslėptas kuprinėje. Bet šį savaitgalį ne tam ir skyriau …

Galų gale, svarbiausia – beprotiškai pasiilgau ramių vakarų su Eglute. Be galo brangi jos draugija,  paprasčiausia vyno taurė ir  po šiltu pledu pakištos kojos ramų vakarą namuose – kažkas, ko pasiilgau labiau už viską pasaulyje… Rodos, tą ir padarysiu… Jau netrukus…

Ką gavotę? Aš gavau štai ką: ligoninės priimamojo medikai. Tiesa, tik po to, kai viskas gerai baigiasi, ir esi nusiraminęs, gali visą situaciją pasverti blaiviai – be momentinės panikos ir streso. Priimamojo gydytojai – šaltumo, ramumo ir blaivaus proto įsikūnijimo čempionai. Sakyčiau, kažkas įšgryninio šimtaprocentinio grynumo Belgų ramumo (teko girdėti posakį “ramus kaip belgas”?) geną ir implantuoti ištisai fenomenalių žmonių kastai…

…Tiesa, iš pradžių taip neatrodo. Patekęs į ekstremalią situaciją, kurioje reikia skubios ir profesionalios medicininės pagalbos, tave apima panika ir nežinia, ko griebtis. Net stresu to nebepavadinčiau. Ir tik pravėrus ligoninės priimamojo duris (ypač, kai tai nutinka savaitgalio naktį), atrodo, kad ten niekas nevyksta, o jei ir vyksta, tai taip lėtai, kad agonijoj pradeda skęsti ne tik (vis dar būsimas) pacientas, bet ir jį lydintys asmenys. Kantrybės čia gali netekti net ir patys kantriausieji. Nesusivaldyti gali net ir patys disciplinuočiausi. Na bet ir belieka stebėtis, kos esi kantrus, pakantus ir visoks koks (pro smarkiai sukąstus dantis) gerai išauklėtas esi…

Išaušta rytas, viskas pakrypsta geraja linkme ir tada tu, jau 10 dešimtą kartą eidamas ilgu priimamojo koridoriumi, nuoširdžiu ir be galo dėkingu žvilgsniu akimis palydi, rodos, niekur niekada neskubančią seselę, kuri vos prieš keletą valandų tau atrodė nepastumiama ir tik tik pasirodydavusi ir kaip mat išnykdavusi “kavutės gurkštelti”. O tuomet agonojos hiperboliškai išlenktoje laiko ir erdvės sankirtoje tau atrodė, kad ji ne gurkšteli, o sriūbteli po kibirą kaskart, kai tik dingsta už durų, kad ji kur apsimyžtų! Tamsiausios tavo vidaus kertelės tokiais atvejais gali sušvytėti visą savo nykia esybe. Neeeeeee! Tu esi GERAS žmogus, nes net ir totalaus proto užtemimo metu tavo pasamonė neišsijungia, budi, kaip kokia “Anka pulimiotščica” priešo akivaizdoje… Ir, pačiam to nesuprantant, sustabdo tave nuo juodosios išangės (kurią, beje turi visi – taip gamta surėdė) protrūkio. Taip, pasamonėje esame tėvų, auklėtojų, giminių, mokytojų ir mus supančios negailestingos aplinkos suformuoti būti geresniais ar blogesniais žmonėmis… Samonė – tai tik mūsų kasdienė kaukė, kuria galime prisidengti ir iškreipti savo momentinį atspindį (pamenate posakį: draugą bėdoje pažinsi… nes apsimesti draugu gali kiekvienas). Na bet ne apie tai mes čia…
… Priimamojo koridoriuje dabar rytas ir viskas atrodo kitaip. Dabar tau panika ir baimė akių nebetemdo – dabar tu supranti: ji (seselė) ramiai juda gerai sutepto ir subalansuoto mechanizmo krumplaračiais . Jei ji paskubės – tai bus tik laiko švaistymas ir bereikalingas bangų kėlimas…  Tik dabar sugebi nusišypsoti jai žinodamas, kad būtent šią minutę (ir nei sekundės anksčiau) prėvėrusi tavo akyse beatsiveriančias duris ji išvys ištiesta ranką su kažkieno gyvybei svarbiais tyrimų rezultatais. Ir taip, nė sekundės anksčiau. Jau kur kas lengvesniu žingsniu nei naktį prasilenki su grupele kandidatų į pacientus, iš kurių ne visi (dažniausiai kažkas iš kadidato palaikymo štabo) yra tokie pat GERI Žmonės, kaip tu. Jau tolstant tave pasiveja jų pasamonės blyksniai, adresuoti tai pačiai sesutei… Kurie ne perlais žėri… Atleisk jiems, nes jie nesupranta, ką daro…

Ligoninės priimamasis. Jūs nepatikėsite, kaip tiksliai tas mechanizmas sukasi ir kiek jis išgelbėja gyvybių. O to mechanizmo sraigtai – gyvi ir fenomenalūs žmonės: sesutės, gydytojai ir net tas apvalutis dvimetrinis apsauginis… Ir labai gaila, kad tik kartą prasisukęs per visus šio mechanizmo smagračius, tu jau ir savo samone supranti: Jie – ČEMPIONAI…

P.S. šiek tiek pamelavau… dabar jau nebe rytas, dabar to ryto vakaras, o šio “šedevro” rašytojo sąmonė nemiegojusi nežinia kiek. Sąmonė jau nebesuvokia, ar sąmonė rašoma su a nosine, ar be jos… Bet pasamonė žino: samonė neužmigs šįvakar tol, kol nepasakys nuoširdaus AČIŪ viso pasaulio ligoninės priimamųjų ČEMPIONAMS. AČIŪ.

Šįkart istorija tokia: atvažiavau i 1B aukštą, pasistačiau savo auto ir nuėjau i didijį LPC savais reikalais… Aišku iškart įtarimų sukėlė ženklų negausa ir vietos painumas. Liftą radau  -pirmyn- iš antro karto parasimušiau reikiaman aukštan (na beveik – pataikiau į 1 vietoj 3, bet trečiąkart mėginti laimės nesirįžau – savomis kojomis -paprasčiau). Viskas susiklostė taip, kad trukau ten keletą valandų (ne, ne, ne – nebuvau nei viename prekybiniame garde – jau rašiau – susitikom su broliu kavinukėj neįsimenamu pavadinimu). Besišnekučiuojant reikalai pasisuko taip, kad teko išeiti iš to LPC į lauke esančią stovejimo aikštelę… O tada iš laukinės aikštelės su brolio automobiliu leidomės į medžioklę: įvažiavome į pastato labirintinę-serpantininę daugiaukštę mašinų stovėjimo aikštelę…

… Ausį ar kitą išorinį organą norėčiau nusukti projektuotojui: ženklų mažai, labirintai dideli… 15 minučių ratais per visus įmanomus aukštus – mano automobiliuko – nė kvapo… Ta minutę pagalvojau: “garažiuko projektuotojai man skolingi tiek, kiek neišgerčiau…” (taip, aš negeriantis). Šmėsteliojo ir  legendinis “Nušvilpė…”, kai staiga per triju sluoksnių grotas pastebėjau žybtelėjusį mano automobiliuko žandą… Nuostabu! O dabar pamėginkime nepažeizdami vietinių eismo ženklinimų (kurie, mano galva, neturi nieko bendro su kelių ir eismo ženklinimo, ar bent jau jokios juridinės galios neturi… taip taip, jie – tik informacinio pobūdžio – panašiai kaip Lenkijoj ženklas “70″ gyvenvietėje fūroms…) … bet vistiek, nepažeisdami tų “kelrodžių” pasiekt tą išsvajotąjį 1B aukštą. Apsukome keliskart “1A – 2A”  aukštų ratą. “Trūko juostelė” ir pradėjome pažeidinėti tiesiausiu keliu. Per kokius 10 metru pažeidėme kokius 5 kartus, bet prisikasėme iki aukšto 1B. Tuo pačiu ir prie mano pasiilgto automobiliuko… Beliko apvažiuoti priverstinį garbės ratą “išvažiavimas”  ir pasukti namų link.

Štai taip. Galvojau, kad čia projektuotojai-galvūzai. Po to  - savininkų didybės manija… O tada supratau – tai spąstai: atvažiuoji, ir po to gyveni tame LVC… ir leidi pinigėlius… gERBIAMIEJI LPC savininkai – ne visi tokie mobilūs, kad galėtų iš bet kurios kavinės dirbti – kad tik rozetę ir interneto kibirą…

… ir vis tiek… gaila to nužudyto pusvalandžio…   ir beje – į tą LPC man vien dėl legendinių labirintų nesinori važiuoti. Matyt, ne aš vienas toks – nes tas LPC  smarkiai “apmiręs”, gal ne tiek kiek Vilniaus vartai bet…. Oi, išsidaviau, kad tai ne Vilniaus vartai… Na bet dar liko paslapties…