243
Viskas, kas gera, turi pabaigą. Nors šiaip, viskas turi pabaigą. Bet, kas gera – ypač. Suprask – atostogos baigėsi: lietuviškos Papės paplūdimys, Veisiejo apylinkių ežero pakrantės su visomis savo atpalaiduojančios fizinės veiklos linksmybėmis.
Ir vėl atgal į darbus. Per tą laiką mūsų studio4 spėjo paūgėti (sako, kai vaiko nematai – jis greičiau auga). Inboxe – 243 dėmesio reikalaujantys laiškai. Kaip visuomet – kažkas naujo būtinai turi būti atmiežta kažkuo senu. Palinkėčiau sau darbingo rugpjūčio, bet jis ir be to bus beprotiškai darbingas.
Arklio sindromas
Aš suprantu, kad pirmadieniais du trečdalius laiko gesini per savaitgalį įsiliepsnojusius gaisrus. Net nenoriu gilintis, kodėl.
Tačiau keleto pastabų savyje sulaikyti negaliu:
#1. Pilieti, pėsčiųjų perėja – ne tavo vidinio kiemo pievutė, į kurią gali įsiridenti kada ir kaip panorėjęs. Apsidairyk prieš žengdamas.
#2. Ponia už vairo, kur išsukinėji į pagrindinį kelią – jei nežiūri, dar nereiškia, kad ten nieko nėra. Pristabdyk ir apsidaryk – jei ne savo, tai gal kito sveikatą sutaupysi…
Sirpstanti vasara…
Liepos 1 – vasara prisirpo. Beveik. Iki rugpjūtiškos pilnumos dar šiek tiek trūksta, bet tvanku taip, kad net tuščiame skrandyje pilna… Tuo liepa man ir patinka – karšta, nostalgiškai dvelkia atostogomis, bet puodynė dar sugeba efektyviai darbuotis. Nors rugpjūtiškas tingulys ne už kalnų.
Joninės prie Uosio
llgasis savaitgalis buvo skirtas ne tiek miegojimui,valgymui,gėrimui (nors neneigiu – buvo visko, šio bei to – kiek per daug), kiek smegenėlių nuresetinimui. Už tai turiu būti dėkingas savo draugams (Einorui, Ingai, Mariui (aka beveik Jonui), Žičiui, Leliukui), Ingos nuostabiems tėvams ir savo Eglutei. Cielas tris dienas ilsėjomės prie Uosio ežero (liečiasi su Veisieju). Šiek tiek alaus, vyno, nuostabus maistas, keturi šunys ir -svarbiausia – gera kompanija. Liapata! Žiūriu nuotraukas ir gera prisiminti. Nuotraukos mordaknygėje.
Buvo visko – maudynių, badmintono ir pingpongo turnyrų, stalo žaidimų, juoko. Bet svarbiausia – perkrauta puodynė. Dabar vėl esu “ready” darbui ir gynybai.
Jaukuma
Šįryt, ko gero, pirmąkart gyvenime akivaizdžiai suvokiau, kiek daug reiškia jauki aplinka. Nors trumpam – kad ir mažam kavos puodeliui. Tada jaučiuosi stiprus, nepažeidžiamas, nenugalimas ir nemirtingas. Neerzina net ir tas iš paskos važiuojantis nekantriai pypsintis vairuotojas, kuriam vietoj įprasto vieno piršto draugiškai pamojuoju visais penkiais. Nuostabus jausmas – lyg galėčiau kalnus nuversti (patraukite mane nuo Everesto – nukasiu iki jūros lygio). Štai ką reiškia turėti jaukumo oazę.
Jau kelias savaites vazonėliais apsistačiusi mano Eglutė – it tas kurmiukas- rausiasi durpėtoje žemėje kiekvieną laisvą minutę. Ir aš prisidedu: efektyviai žudau laiką daržo-sodo parduotuvių skyriuose, vežu į namus universalaus durpių mišinio maišus, tempiu juos į balkonėlį, tvirtinu Eglutės paruoštus vazonėlius, laistau ir puoselėju. Ne, ne taip entuziastingai, kaip Eglutė. Ji visą šį procesą myli ir supranta jo prasmę bei būsimo rezultato teikiamą džiaugsmą. O man paprasčiausiai patinka jai padėti, krapštytis jaučiant jos krapštymąsi pašonėje, jausti ją laimingą. Nes aš nesuvokiu to rezultato prasmės ir esmės. Nesuvokiau iki šio ryto…
Per kelias savaites mūsų plikas ir šaltas rytų pusėn atsisukęs balkonėlis tapo jaukia oaze: aplink žydi gėlės, ant palangės žaliuoja žemuogės, keistai jaukioje metalo-stiklo etažerėje pūpso įvairiaspalviai prieskonių vazonėliai. Kiekvienas daigelis parištas, pačiupinėtas ir pamylėtas. Tai kas nematoma, slypi širdyje: jums žydi gėlės, man – Eglutės šypsena.
Tad nenuostabu, kai ryte gavau kvietimą – rytinės kavos į balkonėlį, sutikau nemirktelėjęs.(Nesu “lodarius” kavą ruošiau aš). Pačios stipriausios kelios minutės ramybės, jaukumo ir šeimos oazėje.
Eglute, nežinau, kas man tave atsiuntė, bet jis tikrai ne vietinis.
Intensyvi savaitė
Rašliava trumpa, nes savaitė intensyvi. Man jau prasidėjo harlem 2011: atvyko Josette su Josephu (su kuriais atidarėmė TapJam maratoną) ir Mia. Laukiame ir kitų draugų-mokytojų, draugų-svečių-dalyvių. Šiemet Harlem’as margai internacionalinis (paskutiniais duomenimis – sulauksime svečių iš 25 šalių) ir didelis, todėl ir baigiamųjų-paruošiamųjų darbų “šiek tiek daugiau”. Dar vakar naktį prisiminėme Harlemą’ kūdikį, gimusį prieš šešis metus – buvo daug gardaus juoko nužvelgiant nueita kelią…
Tad jei pamatysite gatvėje metro aukštyje virš šaligatvio pakilusį ir sklendžiantį mano kūną – neužsigaukite, jei jūsų nepastebėsiu. Prieikite ir timptelkite už skverno : Labas…. Nes šią savaitę užsikodavau nuo kasdienybės – trys sluoksniai darbų ir penkiolika euforijos. Susitikime Harleme!
Keturi džigitai lygiavertėje sankryžoje
Susitinka keturi džigitai su savo mustangais lygiavertėje nereguliuojamoje sankryžoje. Neišvengiamai reikia prasilenkti. Pageidautina be aukų.
Galimi scenarijai:
a) “Protingiausias – paskutinis” (aba “duok durniui kelią”): protingiausias, pasitekldamas į pagablą tarptautine ženklų kalbą, grakščiu gestu parodo jam esančiam iš kairės, jog šį praleis. Pastarasis pajuda, ir taip prieš laikrodžio rodyklę vienas paskui kitą pravažiuoja visi likę (nes kaskart vienam pravažiavus, kitam nebelieka kliūties iš dešinės). Paskutinis pravažiuos “protinguolis”.
b) “Aršiausias – paskutinis”: aršiausias išlipa iš automobilio (išskirtiniu atveju, gali užsilipti ant kapoto (kito džigito) – idant būtų geriau matomas), visus apdalina įspėjamaisiais, grąsinamaisiais tarptautiniais gestais – mol, jis važiuos pirmas. Jam belipant atgal į savo automobilį atsiradusia pauze pasinaudoja aršiajam iš kairės esantis džigitas (juk tuo metu, kol aršusis lipa į automobili, jis tikrai nepajudės – ir nebelieka “aktyvios kliūties iš dešinės“). Taip visi prieš laikrodžio rodyklę pajuda vienas paskui kitą. Paskutinis, žinoma, pajuda apmaudžiai tarptautinę keiksnutę burnojantis aršusis, vildamasis, kad daugiau niekada niekada nesutiks tų trijų džigitų ir kad joks prašalaitis nematė jo patirto fiasko..
c) “Banzai manevras” su trumpa ir aiški pradžia: užsimerkiu, gazas-dugnas… Nenuspėjama pabaiga.
d) “Oficialus K.E.T. variantas”: nerastas…
Dienos pastabos
Kai draudimo bendrovė mėgina įsūdyti tau tą patį produktą, kurį pati jau įsiūlė prieš keletą metų, susitikimas trunka lygiai tris su puse minutės – įskaitant kelią liftu į ir iš šeštojo aukšto.
—
Gera spynos šerdis kainuoja apie 190Lt, bet pardavėjas gali parduoti ir už 160.
—
Norint, kad lygintuvas leistų garus, reikia spausti garų mygtuką.
Va dabar tai supykau…
Šis penktadienis, kaip ir daugelis kitų, turėjo būti maloniai kitoks, neįprastas. Nes man taip jau įprasta: visi penktadieniai šiek tiek neįprasti. Jis toks ir buvo… tuo ir norėjau pasidalinti…
… kol manęs galutinai neužkniso “wordpress for iPad”. Net nepradėjęs baigsiu šituo: 2 kartus iš naujo teko dėlioti auksines mintis – vienas prisilietimas ir viskas be jokio perspėjimo dingo. Negana to, seną post’ą išsaugojo ant kito (aišku pradangindamas pastarąjį – mano mylimą orinį baltikiuką…). Ir dar pridirbęs aptapšnojo – sudarkė post’ų datas. Dabar mano ir taip bevertis blogas tapo dar ir konkrečia kibernetine laiko betvarke. Ačiū jums, šūdarankiai Automatic Inc. “programuotojai”. Kad jums kas skruzdėlių į tarpukojį pribertų! “Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”… Jo, blyn… Nežiūrima, bet daužoma. Vengsiu WP for iPad , kaip vampyras vengia švęsto vandens. Kad jie kur paspringtų su tokiu programavimu. Suprantu, kai publišintas softas lužinėja, bet duomenų _ne_savo_ tai nesušika, gal sakau, lai? Kas nors bent pamėgino nors ką “pagal paskirtį” su šituo kodo gabalu padaryti? Ar jo paskirtis “atsidaryti ir sušikti viską, kas įmanoma”? Obuolys, tai tik pasižiūri, kad nuogų papų nebūtų ir be jų žinios pinigų nesidalintų ir šierina per aiŠopą visam kibernetiniam pasauliui. Visa kita turėtų patys autoriai sužiūrėti… …turėtų save labiau gerbti. “kaip minimum”.
Va tau, pasauli, mano neįprasto penktadienio finale grande!
… o prasidėjo viskas taip gražiai neįprastai… šeštą ryto mielas geros dienos linkintis bučinys… uošvienės ruoštas kavos puodelis… 60Lt. už automobilio parkavimą Vilniaus gatvėje… … miela.bent į dūšią niekas nešika.
Et… galų gale – penktadienio vakaras, sulauksiu Jos, iš braliūkų pargrįžtančios – važiuosim Einoro sveikinti… ir viskas vėl pradės lipti aukštyn.
Pabaigčiau “tritaškiu”, bet geriau padėsiu tašką.
Gero savaitgalio.
