Ištroškusį pagirdyk!
Pirmąkart mačiau, kaip tokiems karščiams užplūdus Vilniaus gatvėse dalinami vandens buteliukai (sako ir autobuso vairuotojo gali paprašyti…). Čia kas, rinkimai artėja ir paslėptas valdžios “pyaras”? O gal paprasčiausiai, kažkas prisiminė šventus žodžius: “… ištroškusį pagirdyk!”. Vienok, nesvarbu – malonus nūdienų akibrokštas ir tiek. Nuoširždiai pasidžiaugsiu už visus.
(bet pravažiuodamas taip ir neišdrįsau to buteliuko mergaitės paprašyt… o galėjau…)
P.S sklando kalbos, kad geram pyarui čia ne vandens reikia… Šampano…
Na, negaliu pykti…
… kankinu ir aš savo senuką iphone’ą su iOS4. Laužtas, paklausite? O taip! Jailbreikintas su visais “multitaskingais”? O kaip gi? – linkelėsiu galvą. Šio ryto nuotykis: žiūriu į naujienas įkritusį šmaikštų “Reality bites” filmuka:
…šypsausi, nes išgyvenu tą patį 
… Ir tuo metu – skambutis! Madingai lyžteliu prakaituotu (na karšta pas mus dabar, ar ne?) pirštu jautrųjį ekraną ir keliu daiktą prie ausies… Kažkas ne taip – kitame bedračio ryšio gale niekam aš nereikalingas… Pakeliu nuo įkastruoto jaunuolio proto pertinusį senuką prieš akis – obuoliuko logotipas spindi – nors imk iš apmaudo ir atsikąsk… Bet juk jis jau prakąstas! Laikas persikrauti… Amžius – pirst ir smelis byra iš… Va taip ir purtai smėlį iš kišenių kasdien… Tik šis kartas vertas gilesnio apmąstymo, nes tuo metu džiaugiausi kitų žmonių tokiais pačiais džiaugsmais: vis dėlto, kažkas slypi anapus – kažkokie ryšiai jungia, rodos, visiškai nesusijusius reiškinius… Praėjusiame amžiuje skambėjo frazė “Didysis brolis tave stebi…”
… matyt teks sugražinti senukui senąjį – pensininko – protą….
Nauji batai. Naujas veidas
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be interneto. Jame galiu rasti didžiają dalį materialių (o kartais ir ne) dalykų, kurių gali prireikti. Just name it: nuo tualetinio popieriaus ar sveiko maisto iki to, kas šiuo metu sukasi mano draugų ar visiškai atsitiktinių pažįstamų galvose (tereikia užsukti į Mordaknygę, kaip ją taikliai pavadino ja besinaudojantys skeptikai).
Internetinis voratinklis apraizgė asmeninius gyvenimus iki tokio lygio, kad, rodos, kartais konkuruoja su artimam žmogui skirtu laiku (stengiuosi nepiktnaudžiauti, bet pastabų kartais gaunu). Pažiūrėkime. Asmeninis interneto puslapis? Check (jūs jį dabar skaitote). Hobio puslapiai, kuriems jūs skiriate marias laiko? Taip, taip ir taip. O madingieji socialiniai tinklai? Yep, Yep, Yep ir Yep… Ir tai ne pabaiga…
Prisiminiau kitą didelę mūsų gyvenimų sritį – darbą. Gerai, kad (dažniau nei rečiau) vienu metu vaidenamės tik vienoje vietoje… Šiuo metu esu čia Studio 4- šviežiai batsiuvio užsimauti batai Pats laikas. Apie šį “batsiuvys-be-batų” sindromą, galėčiau daug pliurpti… Bet kam? svarbu rezultatas… Dėkui Šlimui, Magnetui ir Neringai už tai, kad jie šią sritį valdo.
Prasidėjo vasara
Birželio pirmoji… Kažko pradžia… Kažko naujo… Gal ne visai šviežiais acetoniniais dažais kvepiančio… Gal greičiau, ilgai laukto, kažkada jausto ir turėto jausmas…
Šiandien – birželio antroji… Galiu ramiai prisiminti, kas vyko vakar.
Rytas – abipusiai sveikinimai su atėjusia vasara.
Darbininiai susitikimai. Punktualūs, ne visuomet efektyvus…
Naujo pasaulio vardan: parašo ir antspaudo padėjimas. Pasirašau. Lindyhop.lt vardu.
Fenikso prikėlimo pastangos: www.tap.lt jau veikiam (su šio ryto Šlimo pastangom )
Vakaras. Šompanas, asikabinimai, bučiniai, šalmai ir Y.M.C.A. Ačiu Kęstuką…
Prasidėjo nuostabi, kiek kitokia, bet tuo ir smagi vasara…
Skersai centro…
Mane geriau pažįstantys žmonės žino, kad esu visiškai teigiamai nusiteikęs moterų-vairuotujų atžvilgiu. Aš net neskirstau varuotojų į “moteris” ar “vyrus” . Aš juos skirstau į “normalius” ir “idijotus” (tegul atleidžia man lietuvininkai, nes tikrai nebežinau, su J rašyti ar be… esmės tai nekeičia). Normalūs – tai tie, kurie laikosi pagrindinės nerašytos “‘Common Sense” vairavimo taisyklės: “(1)vairuok saugiai sau ir aplinkiniams ir (2) netrukdyk kitiems eismo dalyviams.“. Na, o visi nesilaikantys šios taisyklės- patys suprantate… O jei visgi norite išspausti iš manęs kažką konkretaus apie būtent moterų vairavimą, tai nuširdžiai pripažinsiu, kad moterys yra vienos tvarkingiausių, taisyklingiausių vairuotojų, nors tai gali dažnai kirstis su “Common sense” (paradoksalu, sakysite?… hm… pagalvokite)…
… Na gerai, štai kas išprovokavo šią mano rašliavą.
Šįryt ryte važiauvau man šiek tiek neįprastu maršrutu, kurio dalis driekėsi Gedimono gatve (nuo pat seimo rūmų iki katedros), Šventaragio gatve… Švietė skaisti pavasariška saulutė, kas po žiemos, savaime suprantama, sukėlė nuostabios nuotaikos pliūpsnį… Na štai… ir strigau nuo pat seimo už mažylio automobiliuko (markės ir numerių neminėsiu), kurį vairavo (tik nuostabaus atsitiktinumo dėka!) mergina. Mergina važiavo saugiu, vidutiniu 25-30km/h greičio “per visą Gedimono ilgį” stiliumi apjungtu draugėn su nesaugiu vinguriavimu “per visą Gedimino plotį”, ko priežastis, mano manymu, buvo aiški: merginos kūnas visame jo grožyje pūpsojo už automobilio vairo, o štai smegenys… smegenys… na smegenys buvo “kitame ragelio gale”, kur jis bebūtų…. Telefoniniai pokalbiai vairuojant turetų būti draudžiami bet kokia forma (net ir su laisvų rankų įranga), nes ne telefonu užimta ranka, o “atjungta” nuo kūno puodynė trukdo vairuoti… Grįžtu prie Gedimino gatvės įvykių. Sėkmingai prašliaužinėdamas visus šviesoforus paskui “automobitelefoniuką” džiaugiausi savo beprotiškai stipria kantrybe ir tolerancija, nes aplenkti saugiai šliaužiančios ir nesaugiai vingiuojančios eismo dalyvės nesiryžau (kaip ir visi likę už manęs)…
Džiaugsimingai šyptelėjau, kai mano ir autotelebiliuko keliai išsiskyrė: “gėrio ir ramybės tau, o vairuotuojau-idijote” tariau jau bedardėdamas Šventaragiu Grindiniu, kuris (kaip netrukus įsitikinau) šįryt buvo susičiulbėjęs su Gediminu Prospektu. Kažkurioj vietoj prieš mane išdygo iš stovėjimo pozos besikeliantis automobilio užpakalis, kuris lėtai bet užtikrintai rėžėsi į važiuojamąją dalį, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus eismo dalyvius ir tarsi sakydamas: ” aš dabar čia įsisprausiu į bendrą srautą nežiūrėdamas. Kadangi nežiūrėsiu, tai ir nieko nematysiu, o kadangi nieko nematysiu, tai ir nieko ten nėra)”. “Ir kas gi ten už vairo sėdi?” – pagalvojau dėkodamas likimui, kad priešais nebuvo nei vieno atvažiuojančio automobilio ir galėjau “užleisti kelią” prieš mane grėsmingai kylančiai subinei. IDIJOTAS!!! (Čia kaip darbo skelbimuose- siekiant lygiu lyčių teisių ir visokios nediskriminacijos – visi daiktavardžiai naudojami vyriškos giminės vardininko linksnyje)…
Gero ir saugaus pavasario!
Man patinka penktadienis (arba kodėl manekenės želia)
Prabudau šįryt po ilgo ir nuostabaus Harlem’o maratono – švietė saulutė. Bet be todėl aš myliu penktadienius (juk gali ir lyti penktadieniais). Po penktadienio seka šeštadienis ir sekmadienis - oficialus savaitgalis… Bet ne dėl to man patinka penktadienis (juk dažnai dirbu ir savaitgaliais).
Neeeeee, penktadienis man patinka todėl, kad tai ypatingo darbo diena. Tai diena, kai mes “statome kosminius laivus”. Darbinis rytas tik tik prasidėjęs ofise persikelia kur nors kitur – į kavinę, orui atšilus į lauką ant žolytės ar parkelį ant suoliuko. Tada nusimeti kasdienybės pančius ir jaukaus kolektyvo rate lipdai rakeitai sparnus… Beje, kokie ten sparnai? Raketai jų (beveik) nereikia, kad tik gerai deganti subinė neštų! Aha, dažnai ne nuo to galo pradedam, tačiau tai kartais padeda į reiškninius pažvelgti iš visiškai kitokios perspektyvos… Ir tai tęsiasi pusdienį, nes anksčiau ar vėliau tenka stuktelti į asfaltą ir nerti atgal į smulkmeninių rebusų rūką. Bet kryptis jau nustatyta: ” Ir pakilo paleista į mėnulį raketa!”.
Tokį penktadieninį atotrūkį siūlyčiau kiekvienam… Jeff Jarvis knygoje “What would Google do?” atskleidžia (kiek tai įmanoma) Google‘o vidinę projektų struktūrą: didžioji dalis darbuotojų privalo 20% savo darbo laiko skirti “pasirinktam užklasiniam projektui – raketos statymui”, iš kurių vėliau atsiranda nemažai realių produktų. Ne visiems ir gigante taikoma ši taisyklė, ne visiems ir kitur ji tiktų. Mes pradėjome nuo 10%. Ir penktadienio rytai tapo mano laukiamiausiu darbo savaitės laiku. Jei ir nepastatysite kosminio laivo, tai bent jau pajusite kuo kvėpuoja kolektyvas, ko jie nori, kuo gyvena, o svarbiausia, kas jiems įdomu. Tai skatina visų kurybiškumą ir kovoja su mozoliais ant minkštosios (užsisėdėjimo ir degradavimo).
Beje, apie knygas… šįryt už rankos užkliuvo nemaža krūvelė knygų (keistoje, bet populiaroje vietoje, sakyčiau).Viena jų – pasiturinčios moteriškės Janet Street-Porter minčių kratinys apie jos gyvenimą ir kaip turėtų gyventi visi, jau vien pavadinimas “Life’s Too F***ing Short” šį bei tą konstatuoja apie jos požiūrį. Praplėčiau savo akiratį, kai perskaičiau apie tai, kad šiuolaikinės manekenės norėdamos įsisprausti į aštuonmetėms skirtas sukneles praranda visus savo kūno riebalus, o organizmas, idant apsisaugotų nuo šalčio, ima auginti … kailiuką…Gauruotos manekenės… Štai jums ir dar vienas “kodėl”.
Gero savaitgalio.
Back to life…
Ko gero, pats nesutinku su ką tik parašyta antrašte… Greičiausiai reikėtų rašyti “back to reality”, nes praėjęs ilgasis vėlykinis savaitgalis nė iš tolo nepriminė įprasto gyvenimo ritmom, tačiau - tai mano aritmiškasis gyvenimas 
. Begalė vienminčių, seniai matytų ir naujų draugų iš viso pasaulio, neišdildomi įspidžiai ir patirtis grojant su legendiniais Carlingais, vakarėliai kiekvieną vakarą. Ir visa tai tik viršūnė to, kas man šiemet buvo Harlemas’10. Tiesa, visa tai - su pasekmėmis, tačiau net ir per šį beprotišką maratoną sugebėjau susidurti su nenugčijamu Vėlykų simboliu – margučiais. Ko gero, vienintelis dalykas, ko trūko, tai šeimos, kuri susirenka per šią šventę. Guodžiu save, kad visi artimi mano širdyje gyvenantys žmonės mane supras ir atleis mano šių metų vėlykinį “išnykimą”.
Beprotiškasis Harlemas beveik praūžė- liko tik vienas iš paskutiniųjų taškų ant “i” – šiandien padėkos vakarėlis Barbakane. Junkiai linksmins visus, kurie prisidėjo prie Harlemo tiesiog savo buvimu, ar kita pagalba. Kaip vienas organizatorių, žemai lenkiu galvą prieš visus prisidėjusius “savanorius” – be jūsų nebūtų buvę tokio Harlemo, koks jis buvo šiemet. Šįvakar spausiu ranką kiekvienam ir dovanosiu savo šiltą prakirstanosią šilumą…
O gyvenimas, Harlemo užpumpuotas ateinantiems metams, grįžta į savo vėžias. Na bent jau miego kiekiu ir mintimis apie tai, ką dar šiame gyvenime be savo darbo ir “profesionalaus hobio” lindyhopo mėgstu.
Prisimenu savo mažytę aistrą aitvarams. Va, prabudęs perskaičiau, kaip Dalia su Poliu vėlykinį savaitgalį praleido aitvarų varžybose Olandijoje: Kai kyla aitvarai…. Iš laikinos užmaršties (o gal tik to atsarginio stalčiuko, į kurį sudedi viską, ką myli, bet nei rankytės nei kojytės prie ko šiuo metu neprieina) išniro pirmasis Lietuvos aitvarų čempionato etapas… Velnias, jis jau už kelių savaičių, o kai prisimenu, kad reika paruošti dvistropių baletą, figūras bei nepasišiukšlinti keturstropių kategorijoje (kurios figūras pats ir atrinkau), tai pasidaro tuo pačiu metu ir graudu, ir linksma. Svarbiausia – gerai praleisti laiką. Bet liūdna, nes didelis noras patobulėti per šaltą žiemą taip ir liko… tik noru…
Beje, jau kuris laikas pradėjau domėtis fotografija. Esu visiškas “analfabetas”, tačiau keletas perskaitytų straipsnių, rimtesnių fotografų patarimų ir pamanoma technika atleidžia net ir man kai kurias pirmoko klaidas. O kol kas naudojuosi principu:” šaudyk, kiek gali, o po to šlamštą išmesk niekam nerodęs”. Tą ir darau. Džiaugiuosi, kai iš 500 nuotraukų galiu parodyti tris. Procentaliai nedaug, bet kai užfiksuota akimirka verčia šiurpuliukus bėgti per nugarą, pamiršti viską. Džiaugiuosi, kad šiais laikais juosteles (tegul tikri foto gurmanai ir profesionalai neužpyksta) pakeitė skaitmeninės technologijos, leidžiančios neskaudžiai ir greitai mokytis. Nes tik “šaudydamas” išmoksti. O aš tai jau tikrai “neprišaudysiu” juostelėmis… Sorry, esu per daug impulsyvus, aritmiškas ir nekantrus, kad iškęsčiau visą procesą nuo pokštelėjimo iki galutinės analoginės nuotraukos… Galų gale, didžioji dalis “juostelinių” nuotraukų perkeliamos į skaitmeninį pasaulį visuotiniam teismui… Grįžtant prie Harlemo, žemai lenkiuosi Nadiai, Giedriui, Urtei bei kitiems fotografams, kurių fotografijos nenustoja manęs žavėti. Beje, dvigubai jiems dėkui už tai, kad sugeba rasti savyje stiprybės pačiame įkarštyje griebti foto aparatus ir įamžinti akimirkas… Aš praėjusį savaitgalį neišlaikydavau – šokdavau arba kažką užkulisiuose priverstinai tvarkydavau, o foto aparatas gulėdavo giliai paslėptas kuprinėje. Bet šį savaitgalį ne tam ir skyriau …
Galų gale, svarbiausia – beprotiškai pasiilgau ramių vakarų su Eglute. Be galo brangi jos draugija, paprasčiausia vyno taurė ir po šiltu pledu pakištos kojos ramų vakarą namuose – kažkas, ko pasiilgau labiau už viską pasaulyje… Rodos, tą ir padarysiu… Jau netrukus…
Čempionai
Kartais norom nenorom kyla klausimas – kas geriausiai extremalioje situacijoje sugeba suvaldyti savo ir aplinkinių stresą, įtampą bei paniką? Įmaišykite papildomai fatališkos baigties prieskonį: situacijas, kuriose klaidingas ar bent minutę uždelstas teisingas sprendimas gali kainuoti žmogaus gyvybę.
Ką gavotę? Aš gavau štai ką: ligoninės priimamojo medikai. Tiesa, tik po to, kai viskas gerai baigiasi, ir esi nusiraminęs, gali visą situaciją pasverti blaiviai – be momentinės panikos ir streso. Priimamojo gydytojai – šaltumo, ramumo ir blaivaus proto įsikūnijimo čempionai. Sakyčiau, kažkas įšgryninio šimtaprocentinio grynumo Belgų ramumo (teko girdėti posakį “ramus kaip belgas”?) geną ir implantuoti ištisai fenomenalių žmonių kastai…
…Tiesa, iš pradžių taip neatrodo. Read more
Kaip “prisiurbti” klienta, arba nužudytas pusvalandis
Vakar vakare sutikau broli viename Vilniaus Laisvalaikio ir Prekybos Centrų (LPC) – kitaip ir nepavadinsi – tik čia gali efektyviai ir beprasimškai užmušti savo brangų laika… Jau seniai “žavejausi” šio LPC automobilių aikštelės labirintais…
Šįkart istorija tokia: atvažiavau i 1B aukštą, pasistačiau savo auto ir nuėjau i didijį LPC savais reikalais… Aišku iškart įtarimų sukėlė ženklų negausa ir vietos painumas. Liftą radau -pirmyn- iš antro karto parasimušiau reikiaman aukštan (na beveik – pataikiau į 1 vietoj 3, bet trečiąkart mėginti laimės nesirįžau – savomis kojomis -paprasčiau). Viskas susiklostė taip, kad trukau ten keletą valandų (ne, ne, ne – nebuvau nei viename prekybiniame garde – jau rašiau – susitikom su broliu kavinukėj neįsimenamu pavadinimu). Besišnekučiuojant reikalai pasisuko taip, kad teko išeiti iš to LPC į lauke esančią stovejimo aikštelę… O tada iš laukinės aikštelės su brolio automobiliu leidomės į medžioklę: įvažiavome į pastato labirintinę-serpantininę daugiaukštę mašinų stovėjimo aikštelę…
Ką Web’as žino apie mane?
Nesusimastydavau iki šiol…
O istorija, kurios dėka man iškilo šis klausimas tokia…
Prieš kelias savaites užsisakiau keletą niekučių iš Vokietijos. Siuntą išsiuntė per kokią tai vietinę siuntinių tarnybą, kuri bendradarbiauja su kokia tai lietuviška pasiuntinių tarnyba. Istorija nebūtų verta dėmesio, jei ne šis faktas: Read more
