via YouTube – Lietuvos Aitvaru Lyga. 2010 I etapas.

Beprotiškasis Harlemas beveik praūžė-  liko tik vienas iš paskutiniųjų taškų ant “i” – šiandien padėkos vakarėlis Barbakane. Junkiai linksmins visus, kurie prisidėjo prie Harlemo tiesiog savo buvimu, ar kita pagalba. Kaip vienas organizatorių, žemai lenkiu galvą prieš visus prisidėjusius “savanorius” – be jūsų nebūtų buvę tokio Harlemo, koks jis buvo šiemet. Šįvakar spausiu ranką kiekvienam ir dovanosiu savo šiltą prakirstanosią šilumą…

O gyvenimas, Harlemo užpumpuotas ateinantiems metams, grįžta į savo vėžias. Na bent jau miego kiekiu ir mintimis apie tai, ką dar šiame gyvenime be savo darbo ir “profesionalaus hobio” lindyhopo mėgstu.

Prisimenu savo mažytę aistrą aitvarams. Va, prabudęs perskaičiau, kaip Dalia su Poliu vėlykinį savaitgalį praleido aitvarų varžybose Olandijoje: Kai kyla aitvarai…. Iš laikinos užmaršties (o gal tik to atsarginio stalčiuko, į kurį sudedi viską, ką myli, bet nei rankytės nei kojytės prie ko šiuo metu neprieina) išniro pirmasis Lietuvos aitvarų čempionato etapas… Velnias, jis jau už kelių savaičių, o kai prisimenu, kad reika paruošti dvistropių baletą, figūras bei nepasišiukšlinti keturstropių kategorijoje (kurios figūras pats ir atrinkau), tai pasidaro tuo pačiu metu ir graudu, ir linksma. Svarbiausia – gerai praleisti laiką. Bet liūdna, nes didelis noras patobulėti per šaltą žiemą taip ir liko… tik noru…

Beje, jau kuris laikas pradėjau domėtis fotografija. Esu visiškas “analfabetas”, tačiau keletas perskaitytų straipsnių, rimtesnių fotografų patarimų ir pamanoma technika atleidžia net ir man kai kurias pirmoko klaidas. O kol kas naudojuosi principu:” šaudyk, kiek gali, o po to šlamštą išmesk niekam nerodęs”. Tą ir darau. Džiaugiuosi, kai iš 500 nuotraukų galiu parodyti tris. Procentaliai nedaug, bet kai užfiksuota akimirka verčia šiurpuliukus bėgti per nugarą, pamiršti viską. Džiaugiuosi, kad šiais laikais juosteles (tegul tikri foto gurmanai ir profesionalai neužpyksta) pakeitė skaitmeninės technologijos, leidžiančios neskaudžiai ir greitai mokytis. Nes tik “šaudydamas” išmoksti. O aš tai jau tikrai “neprišaudysiu” juostelėmis… Sorry, esu per daug impulsyvus, aritmiškas ir nekantrus, kad iškęsčiau visą procesą nuo pokštelėjimo iki galutinės analoginės nuotraukos… Galų gale, didžioji dalis “juostelinių” nuotraukų perkeliamos į skaitmeninį pasaulį visuotiniam teismui… Grįžtant prie Harlemo, žemai lenkiuosi Nadiai, Giedriui, Urtei bei kitiems fotografams,  kurių fotografijos nenustoja manęs žavėti. Beje, dvigubai jiems dėkui už tai, kad sugeba rasti savyje stiprybės pačiame įkarštyje griebti foto aparatus ir įamžinti akimirkas… Aš praėjusį savaitgalį neišlaikydavau – šokdavau arba kažką užkulisiuose priverstinai tvarkydavau, o foto aparatas gulėdavo giliai paslėptas kuprinėje. Bet šį savaitgalį ne tam ir skyriau …

Galų gale, svarbiausia – beprotiškai pasiilgau ramių vakarų su Eglute. Be galo brangi jos draugija,  paprasčiausia vyno taurė ir  po šiltu pledu pakištos kojos ramų vakarą namuose – kažkas, ko pasiilgau labiau už viską pasaulyje… Rodos, tą ir padarysiu… Jau netrukus…

Long awaited  two brothers arrived today. R-Sky NSE STD (Custom Colors) and NSE HW. Happy whole family (together with Krystal WW) for all wind ranges.

Here they are…

R-Sky NSE  STD (Custom Colors) for standard wind conditions.

… and  its tougher brother R-Sky NSE HW (Coffee) for not that pleasant wind conditions:

And here goes the unpacking witnesses: Cloud Lunatics team

Now… Can somebody stop that rain?

Apie numatomas savybes rasiau(vienas iš post’u):
http://www.108.lt/forumas/viewtopic.php?f=4&t=736

Šiandien atėjome prie balto (buvau aš, Jurgis, Guzikas. Prisijungė ir Magnetas).
vejo salygos ±1m/s (vos dvelki), lengva dulksna.

Iškelti teiginiai ir nuomonė paskridus:

1. Bridlas yra labai arti burės, todėl labai staigiai perduoda valdymo impulsus (kad laaabai arti burės – patvirtinu iškart).
Patvirtinu. labai aiskiai, staigiai ir astriai perduodamos komandos. O iskaitant ir per daug tampria ir amortizuojancia testine virvute, kuri teoriskai turetu pabloginti sia savybe…

2. Kadangi bridlas yra arti burės, tai praktiškai labai sunku, kad bridlas užsikabintų už burės kampo. Patvirtinu – praktiškai neįmanoma

Tikrai taip. Neužsikabina, bet jokių triukų ir nedariau. Nors pagal bridlo fizinius duomenis – praktiškai neįmanoma, kad bridlas užsikabintų už kurio nors kampo…

3. Papildomos bridlo “kojos” suformuoja burės arką, tokiu būdu aitvaras lengviau pagauna vos vos pučiantį vėją ir užpildo juo burę (kad, formuoja, tai tikrai).

Prie metrinio vėjo (vos dūzgia) aitvarą buvo tikrai lengviau išlaikyti ore.

4. Fiksuoti revers valdymo taškai  (taškai, prie kurių tvirtinamos apatinės stropos) leidžia lengviau ir lygiau valdyti aitvarą judant atgal (kad tie taškai fiksuoti – tai tikrai – papildomai po dvi kojas šiam reikalui skirta).

Patvirtinu visu 100%. Žymiai lengviau ir stabiliau aitvaras tiek stovi, tiek ir skrenda “reverse”. Pasijutau kaip kokis tai barezis … vaikystėje

5. Pagal brėžinį mačiau, kad prie šio bridlo “gerai būtų” ir Quad stick’ai (arba magic stickai) – standofai nuo vertikalių. Bet kadangi ir be jų galima gerai skristi (jie priduoda rėmui standumo ir “atseit” lengviau galima atlikti 3D triukus) ir aš nesu Marco is Youtubo, tai ir nesidedu jų.

Nedėjau, ir nemanau, kad dėsiu kada nors.

Keletas bendrų pastebėjimų. Su šiuo bridlu aitvaras yra labai jautrus, užtenka nedidelių trumpų riešo/prištų judesių. Laibai aiškus “slėnkstis”, kurį peržengus burė verčiasi, todėl labai lengva jo neperžengti. Jausmas, kai aitvaras apverstas sklendžia tolyn (einant i prieki, kad “atgauti” lauką) – tobulas (anot Jurgio). Jis praktiškai stovi tokioje “gulimoje” padėtyje. Paimti standartinį 1.5 ar Barezį, tai tokioje pozicijoje einant į priekį būtina visas keturias stropas laikyti įtemptas. Tuo tarpu su šiuo bridlu atleidus stropas, aitvaras nekrenta žemyn, o “pakimba”, ir po to labai lengva aitvarą vėl “pasigauti” ir sklęsti/skristi toliau.
“Overstieringo” praktiškai nepajutau. Aitvaras labai stabiliai sustoja ir laikosi nurodytoje pozicijoje.

Finalizuoju: pradžioje buvau šiek tiek sunerimęs dėl savo aitvaro, kad jis neskris taip kai noriu. Dabar matau, kad “ir kirvis gerai subridlintas” skrenda (na gerai, nesakau, kad mano burė kirvis – man ji patinka). W-4 Aitvariokas skrenda nuostabiai – taip kaip man  ir norisi. Gal tik vienintelis dalykas, kurį šiame “prototipe” reikėtų taisyti, tai skrendant dideliu greičiu į priekį plerpia trailing edge burės viduryje, ką sąlygoja netobulas mano kraštų sulankstymas bei burės susiuvimas. Tačiau apžiūrėjęs atidžiai burę jau sugalvojau, kaip spręsiu šią problemą ateityje.

Griztant prie bridlo: Jurgis savo 1.5 aitvaro bridlą keis į “french”.

Pieva prie balto tilto. Beveik nelyja. Keletas ištikimų kardo brolių: Magnetas, Jurgis ir Polis. Veliau ir gooz1kas su savo spalio revoliucija prisijunge .

Kaip jau ir aišku – aitvariokas be bridlo: Stropos tvirtinamos tiesiai prie rėmo vertikalių.

Delnai, aišku prakaituoja, nuo jaudulio, prištai dreba – kaip tam tėvui pirmąkart kūdikį ant rankų imant (tevėliai meskite į mane akmenį, pats to dar nesu patyręs, tai… galiu ir pameluoti )…

Kad vieta r metai būtų aiškūs:

Palyginamasis skrydis su B-serijos STD šalia:

Seneliai žaidžia:

Šitas netyčia pralindo, reikėtu pakartoti – sunkiai (mačiau rimti dėdės šita triuka per varžybas darydavo):

Polis džiaugasi:

Rev B Std ir W-4 šalia:

Poli, o jei taip abu iškart pakėlus? a?:

Pasirodė Gooz1k’as su Spalio revoliucija:

Ruošiamės paleisti Spalio revoliuciją:

Šeimininkas (Lenonidas Iljičius?) ant kalno, Spalio revoliucija pakalnėj:

Krikšto tėtis (Magnetas) su  krikštasūniu:

Ir trumpai apie charakteristikas. Spalio revoliucija dėl bridlo ir rankenų ypatumų,  buvo mirtinai jautri, teko maximaliai sumažinti reversą.

Tuo tarpu W-4 be bridlo… Pradžioje visai nesupratau kas vyksta – kokia tai aleutų kalba aitvaras pragydo… Po to padidinau reversą… Aitvars pradėjo kalbėti latviškai… Padidinau reversą iki maximumo – aitvaras pradėjo smarkiai tarmiškai šnėkėti… bet jau lietuviškai, jau geriau… Toks kaip per vatą skrydis – aštruomo nėra. Tačiau po kiek laiko jau sugebėjau suvaldyti, stabdyti, pasukti, hoverinti… Tačiau viskas kaip per vatą- su kokia tai paslaptinga inercija. Manau, viską sutvarkys bridlas. Kuo šįvakar ir užsiimsiu (Eglutė komandiruotėje)…

Kartais ima niežėti pirštai. Pasikasau… Dar labiau niežti… Tai ne niežai – tai smegenų niežulys – rankos kažko nori… Ir gerai, kartais pakeisti veiklą sveika ir rankoms, ir kojoms, ir puodynei. Orai prastyn, tai tenka veiklą perkelti  vidun…

Gerai, gana kalbų. Laikas imtis darbų.
Taigi, naujas mano projektas kodiniu pavadinimu W-4. 
Keturstropis, dydis – maždaug 1.5 rev (kad rėmą galėčiau tą patį naudoti).

Šįkart sugalvojau pradėti kompiuterizuotai, kad nevargtų rankos, ir daryti viska tiksliai – kompiuteriuka įdarbinau brežinuką braižyti… paplušau valandžiuke kol susitariau su vektorine programa. Kai apšilau kojas, galėjau nusibraižyti praktiškai viską, ko reikėjo… taigi:

Atspausdinus gavosi 40 A4 formato lapų. Pradėjau klijuoti ir supratau padaręs klaidą. Teko “dasipiešti”  ”gridlainą” – kas 10 cm punktyrines linijas horizontaliai ir vertikaliai, nes kitaip neįmanoma apipjaustyti lapų ir juo labiau suklijuoti/suvesti linijas. Dabar manau, kad 10 centimetru grid’as – stambokas, todėl ateityje daryčiau tankesnį (pvz. kas 5 cm). 
Gyveni mokaisi. Po antrojo spausdinimo prasidėjo pakankamai nuobodus, bet atsakingas procesas. Keturios rankos čia pakankamai greitai dirbtų, tačiau, kai dvi iš ju eina popietuko nusnūsti, lieka tik dvi… Čia pasireiškia pagrindinė aitvarų darymo taisyklė: visada turėk daugiau negu reikia paprastosios lipnios juostelės . Gerai, kad šitą žinojau iš anksto 

Dabar, po viso proceso, galiu pasakyti tik viena – nuobodžiausias ir liūdniausias darbas yra pjaustyti ir klijuoti a4 formato lapus. Nuo šiol darysiu paprasčiau – brėžinį į dantis architektų spausdintojams ir gausiu iškart ant vieno vientiso lapo visą brėžinį – ir patogu, ir tikslu, ir greita (na, berods apie 20Lt gali kainuoti, bet mano kantrybė ir laikas kainuoja kur kas brangiau ).

Proceso eiga:

Kaip ir užtektų ir vienos pusės, tačiau po to pagalvojau, kad teks dėlioti atskirus medžiagos gabalus ir klijuoti ant kažkokiu “guide line’u”, tai teko iki galo suklijuoti:

Pirmąkart atspausdintas brėžinys veltui nenuėjo – panaudojau atskirų formų darymui (yra savų ypatumų formų daryme – apie tai kada nors, jei kas paklaus):

Taigi, formas turime (be LE jų gavosi berods apie 20 vienoj pusės, bet mums vienos juk ir užtenka  ).
Pradedame pjaustymą. Imame pirmąją detalę, dedame ant medžiagos, lipnia juostele pritvirtiname, peiliuką (aštriausią) į rankas ir go:

Neturiu ir nesu karšto pjaustymo šalininkas, tai man tinka paprastuoju (gal kada pakeisiu savo nuomonę).
Taigi, pirmoji detalė:

Visos kitos taip pat… Gal tik reikėtų nepamiršti, kad pjaustant tą pačią detalę skirtingoms aitvaro pusėms (jų reikia dviejų, jei simetriškas aitvaras), reikia sužiūrėti medžiagos kryptį. Apie medžiagos puses neklauskite, savo virtuvinėj šviesoj nemačiau jokio skirtumo. 
Žodžiu, taip ir toliau – išpjauni detalę ir dedi ant aitvaro brežinio (apie patį brežini galesiu papasakoti vėliau). Taigi, nespėjau visko išpaustyti sekmadienį dėl laiko ir kitos veiklos… Kol kas karo stovis toks:

Ok, raundas 2. Arba VIP – antra serija.
Prieš vaizdinę informaciją – išvados: 
1. niekada (pabrėžiu) NIEKADA neklijuokite aitvaro ant žemės – nugarą skauda, pridarote klaidų medžiaga ima garanksčiuotis. 
2. VISADA (pabrėžiu dar labiau) VISASA VISASA pritvirtinkite brežinį ant kurio klijuojate stabiliai stabiliai
3. VISUOMET pritvirtininkite aitvaro dalį, prie kurios klijuojate kitą dalį, prie pagrindo- dvipusė lipni plevelė nėra itin atlaidi klaidomos… 

Žodžiu, prasidėjo  (arb tęsėsi) viskas taip…
Pabaigiau išpjaustyti likusias detales:

Ir prasidėjo klijavimas.
Centrinis akcentas (šita dalis lengva, nes vyko ant stalo). Beje, taip, kiekvieną dalį dėjau ant brėžinio. Ir tvirtinau, kitaip priėjus prie kito aitvaro šono jis jau būtų nuplaukęs toli toli… :

Praktiškai, meti monetą ir išsirenki vieną pusę. (kodėl ne nuo centro į šalis? – matyt, skonio reikalas  )

Na gerai gerai, įklijavau oranžinius akcentukus pirma… Ir tik nufotografavęs galutinį dalinį darbą susivokiau, kad juos reikejo klijuoti vėliau, nes aitvarą klijavau iš “nugarinės pusės”. Šiek tiek gaila – nukrypau nuo dizaino vientisumo, tačiau, ai… bala nemate – “taip ir turėjo būti”. Dabar žvelgdamas į galutinį rezultata matau, kad vaizdine prasme – jokio skirtumo -laaaa bai gerai ir taip.

Dabar jau beveik 3 valanda paryčių… Noriu numigti, nes ryt privalau buti darbingas – kaip ir kasdien… O šiandien nebeturiu jėgų ir siuvimo mašinos išmėginti… O gaila… visai prasinesčiau … Beveik du trečdaliai aitvaro (sakyčiau pusė klijavimo) neskaitant LE (su kuriuo nebus liūdna- nes jis lenktas…)…

Raundas 3. Epopėja tęsiasi.

Fotoaparatas pavargo, tai proceso nuotrauku neturiu, tačiau galva pilna ir vaizdų ir minčių… 

Suklijuotas iki galo:

Suklijuotas pilnai. Kadangi LE stiprintas, tai ten reikia siūti, nes tinkliukas su Darcon’u blogai limpa… Tai vietom atšokinėja. Pati burė ir nesiūta gali atlaikyti nestiprius vėjus… Bet gal su šia versija nejuokausiu. Persiūsiu, t.y. mokysiuos ir siūsiu.

Ir dar… pasižūrėjau, kad taupydamas medžiagą nekreipiau dėmesio į medžiagos kryptį (taip, ji simetriška abiejose aitvaro pusėse atskiroms dalims). Muo medžiagos krypties priklauso,  kaip ir į kurią pusę burė tampysis, o tai įtakos aitvaro skrydžio savybes. Rimti aitvarautojai sako, kad keturstropio aitvaro burei reikia maždaug metų, kad ji išsitampytų ir įgytų savo geriausias savybes…  Dabar betaupydamas medžiagą sukurpiau tikrą jovalą . Tai vadinu tai – taip ir turi būti

Kas toliau? Rėmą turiu, antgalius turiu. Tuoj skrisiva… va tik iš vengrijos parsirasiu, nes iki to jau nespėsiu ko gero…

Roundas 4. Arba finale grande (beveik).

Na ką, rankdarbėlis kaip ir baigtas. Tiesa, tarpe to visko buvo – senos siuvamosios išmėginimas, naujos pirkimas, mėginimas, mokymasis, trankymas kumščiu į stalą, kantrybės mokyklą ir visa kas į tai įeina…

Liko tik apsispręsti dėl bridlo ir išmėginti… Nors, ko gero, pradžioj mėginsiu be bridlo. Po to uždėsiu kokį pusantrinio stanadartinį . 

Procesas tik tik baigtas:

Ornamentėlis vienas kitas:

LE su tinkliuku:

Ir, žinoma autografas:

Oras šiuo metu pabjuręs, tai turėsiu laiko pagalvoti apie bridlą rimčiau… ir … pradėsiu galvoti apie kitą projektą.Tiksliau, išsirinkti, kurį dabar daryti. Bet visų pirma – pakelsiu į dangų šį paukštelį.

Mudu su Juozuliu (Visma) dar varžybų pradžioje jautėmės kaip čempionai. Ta nuotaka mūsų neapleido ir po varžybų .

cepionai sirdyje

Ponia tesėja. Jos žodis buvo galutinis ir neginčijamas:

Teisėjai nebūtina žiūrėti į dalyvį, ir net į jo aitvarą:

O cia stebėtojų minia:

Džiaugiuosi savo antrąja vieta pradedančiųjų kategorijoje:

Vėjas išpūtė visą blogį iš galvos. Visas blogas mintis. Dabar galvoje liko tik gėris.

Ačiū visiems buvusiems kartu. Ačiū visiems, įamžinusiems šias akimirkas. Daugiau nuotraukų čia ir čia.

Sugalvojame ko norime: mažylis Baby B: dvistropis, pageidautina  Zero wind (indoor / outdoor – prie labai mažo vėjo), mažylis…
Keletas pastabėlių – aitvaras klijuotas, o ne siūtas, nes siuvimo mašinos nesureguliavome… Tai buvo viena iš priežasčių daryti mažylį skirta  skristi be vėjo arba prie labai mažo – kad nesubyrėtų ore. Burė- vientisa, kad būtų lengvesnė ir patvaresnę (jos gi nesiųsime, o klijuosime). Freimas – iš to ką turiu po ranka…
Taigis, pradedame…

- Išsidėliojame ir susiklijuojame A4 formato lapus. Čia norėjosi viniojamo milimetrinio popieriaus, bet tokio parduotuvėje neradau, tai teko “improvizuoti”:

- Braižome brėžinį. Tiksliau – vieną jo pusę (juk aitvaras turėtų būti simetriškas, ar ne?). Čia šiek tiek linksmybiu su baltu popierium. Sudėtingiausia dalis apsibrėžti stačiakampį, kurį  naudoji kaip atskaitos tašką visiems matavimas ir taškams…

Dimensijos … Hm… imi aitvarą, kurį turi po ranka, išsimatuoji  jį, mažini visus matmenis ( dalinau proporcingai, pagal turimo Leading Edge vamzdelio ilgį (apie rėmą – vėliau), išmeti, vieną standofą (užteks ir vieno kiekvienoje pusėje), braižai… ir po to profilį “iš akies” – neturiu įrankių, leidžiančių tiksliai piešti lankus… Tai teko naudoti stygų metodus visokius…

LE – užmečiau berods 2cm.  – klijuojamai siūlei ( dvipusė juostelė apie 6mm aplink vamzdelį (3mm storio) ir dar šiek tiek laisvės End-cap’ams).
Trailing Edge – užmečiau nepilną  1cm ( viengubo lenkimo siūlei + šiek tiek laisvės įtempimo šniūreliui) – kaip parodė rezultatas, šiek tiek daugiau užlenkiau ir burė susiaurėjo maždaug 4 cm iš abiejų pusių, Taigi ateičiai, net ir viengubo lenkimo siųlei – palikti daugiau…

Nosį į bukumo pusė norėjosi padaryti…

- Ėmiau peilį ir Go – viena pusė išrėžta…

- Optimizuojames, kad nepribludinti – lenkiam lapą per Stuburą (Spine) ir iškerpame antrą pusę.

- Prasideda linksmoji dalis… Išsirenkame spalvą, imame ICAREX’a ir dedame pasiruoštą trafaretą..

- Nesipariname su karštais ginklais (juk naktis…). Imame aštrų peiliuką ir GO (tik trafareto nepamirštame lipnia juostele priklijuoti… beje, lipni juostelė – vienas pagrindinių įrankių ).

- Imame puikiąją dvipusę klijavimo juostelę (6mm) ir klijuojame LE “kišenes” – kur ir sukišame LE pagaliukus.

- Periname prie Trailing Edge… Išilgai išklijuojame dvipusę juostelę… Plius mažytis tiuningas… Dvigubiname Standof’ų sritį improvizuotomis liepsnelėmis: dėl tvirtumo ir grožio… ir šiaip… stogas važiuoja paryčiais … Klijuojame, kolegos, klijuojame dvipuse… nieko nesiuvame…

- Dabar: tricky part. Idėja tokia: per visą Trailing Edge,  nuo vieno galo iki kito eis vientisa įtempimo virvelė, kuri itemps abu sparnus iškart ir taip aitvaras išsisimetrins automatiškai (gali būti ir kitokių variantų, bet aš apsistojau ties šiuo). Taigi, šiek tiek galvos palaužymo ir erdvinio mastymo, kaip ir kur perkišti virvutę: karštas lenksis, tai viskas apsivers, standofai tvirtinis prie virvutės, tai ji turi tose vietose išlysti (apie tai daugiau – prie rėmo), uodegoje virvutė turi išlysti, kad suteiktu uodeigai išlenkimo formą ir nepjautų pačios uodegos…  Tagi, adata, siūlas. GO.

- Aišku uodegą išsikirpti reikėjo iš anksto… Vėl gi, erdvinis pakontempliavimas, origami patirtis…

Šiek tiek stambiau stand-off’u dalis… Či anesimato, bet škart kiaurai perdurtas ir improvizuotas stand-off’ų tvirtinimas: 3mm perdurtas End-Cap’as.

- Su bure artėjame į finišo tiesąją: Klijuojame stuburo apačia- uodegą. (Nuotraukoje priklijuota viena pusė, kitą puse turime užlenkti ir priklijuoti ta pačia dvipuse…)

- RĖMAS (FRAME)
Naudojau tai, ka gavau tą vakarą iš Jurgio. Šiokia tokia patirtis Italijoje pakuždėjo: visoms jungtims naudosime guminius End-Cap’us (juos praduriame skersai…).
Buvo abejonių dėl  2mm ar 3mm pinavidiurių pagaliukų naudojimo… Suskaičiavus turimus kiekius ir jų  tvirtumą apsistojau ties 3mm (veliau bus kelios mintys apie tai).
LE – 3mm pilnaviduris pagaliukas (apie 72cm ilgio).
Upper Spreader – 3mm pilnaviduris pagaliukas
Lower Spreader – 3mm pilnaviduris pagaliukas
Stand-Off – 2mm pilnaviduris pagaliukas
Connectors:
LE – Spreaders: 3mm guminis perdurtas End-cap’as
StandOff – Sail: 2mm gumins perduratas End-cap’as (per perdurtą skylę eina trailing edge įtempimo šniūrelis).
StandOff – Lower Spreader: 3mm guminis perdurtas End-cap’as, į jį istatytas 2mm plonas End-Cap’as
LE galai – 3mm galiukas su ipjovimu, ant jo 4mm (o gal 5mm) End-Cap’as

Jei kam norėsis ilgių/atstumų – turiu kur tai exelyje…

- 6:24 ryto. Galutinis rezultatas ryto saulutėje:

Nugara:

Pilvas:

Taigi 7 su puse valandos darbo… Nuėjau pamiegoti…
Bet… dar liko:
- Sutvirtinti Stuburo kišenes (Nosis ir uodega). Susiuvau armuotu siųlu išsimiegojęs.
- Sutvirtinti  burės galus (LE galus) ir padaryti burės įtempimą. Priklijavau storesnę medžiagą (tokią pat, kuri naudojama buvo nosies ir uodegos gamybai), prisiuvau, praduriau skylę, ir perkišau nuo LE galo grįžusį traiing edge įtempimo šniųriuką, kur po to atgal pririšau prie LE endcapo.
- Bridlas… Šiek tiek meno, matavimo, pavyzdžių apžiūrėjimo… Galas stropos (Vienintelė balta dalis aitvare … Idėja paprasta: Nuo lower spreaderio krašto iki center T connectoriaus eina vientisa virvutė – su kilpa tam tikroje vietoje (ją paslinkti reikalui esant galima). Kita vientisa dalis eina nuo  Upper spreaderio su mazgų sistema (už kurių kabinama pirmosios virvutės kilpa) iki pat vietos prie kurios tvirtinamos stropos… Paparasta,bet efektyvi sistema – galima lengvai keisti aitvaro kampa, bei bridlo mazgo vieta – lengva eksperimentuoti… Jei kam reikes, galesiu nubraizyti arba parodyti…

Aitvaras i ora  pakilo sestadieni vakare (pries pat saulei nusileidziant). Vejo praktiskai nebuvo (max 1m/s gusiai). tai jauciausi kaip bandydamas indore…
Isvados tokios:
- iki be galo jautrus
- maniau, kad uodega per sunki, bet beveik itikejau, kad atvirksciai (su Jurgiu padiskutavome), tai bus nesunku ismeginti priklijavus koki svori prie uodegos…
- skrendant be vejo, norejosi, kad jis butu dar lengvesnis…  tai arba kita iskirpsiu ir sudesiu 2mm pagaliukus, arba … ne, sitame nekeisiu … sita darysiu venteda …

Kas dar gamybos procese…
- kaip ir minejau, gal per mazau uzmeciau, gal per daug uzlenkiau trailing edge, bet teko siek tiek pakirpti galiukus- po 4 cm is kiekvienos puses…
- sparnu mosto ir svorio nezinau, bet galesiu ismatuoti ir pasverti (siek tiek daugiau nei metras sparnu mostas turejo gautis).
- nepratusios, drebancios rankos, nepatogi pozicija (viska dariau ant grindu) – ir trailing edge susigaranksciavo siek tiek… butinai reikia didelio stalo… (-> didelio kambario… ech… )…
- po paskraudymu matyti, kad teks siek tiek tvirtinti bure ten kur standofai stovi, nes jau prasitrinti baigia…
- antras mazylis, ko gero bus su 2mm pagaliukais, o sis taps ventedu (gal)…

Kol kas tiek. Keletas kitu nuotrauku bus veliau – nes neturiu su savimi.

BabyB ore:

Pasidžiaugsiu grįžęs iš JAV.

Kampu darymo pradziamokslis