Aitvarai

Vaikystės jausmas…

Vaikystėje turėjau džiaugsmo kartą ar du pažaisti su “akmeniniais” aitvarais. Akmeniniais, nes tam kad jie bent kiek laikytųsi ore reikėjo bėgti nesustojant. Tuo metu, kai bėgi, laiko grožėtis nėra, o draugai stovi ir gėrisi, kaip “sklendžia” aitvaras… Po to keitiesi – bėga kitas… ir taip tol, kol po eilinio smūgio į žemę medinis rėmas galutinai subyra į šipulius tuo pačiu suplėšydamas šiltnamio plėvelę… O kur dar paslapčia nugvelbtas mamos mezgimo siūlų kamuolys?…

  Gal tas vaikystės jausmas, o gal tiesiog nenumaldomas poreikis šiame beprotiškame pasaulyje pravėdinti galvą ir paskatino rimčiau susidomėti aitvarais. Paskutinis lašas kaptelėjo praėjusį 2008-ųjų  rugsėjį (berods 28 dieną). Marčius ir Kamilė pakvietė tą rudeninį savaitgalį į Palangą. Prie Medūzos vyko aitvarų šventė. Štai ten ir sutikau seną pažįstamą – Jurgį – įdėjinį ir visokį kitokį klubo 108 vadą ir autorių. Jis su savo komanda ir organizavo renginį. 

Žodžiu… Eidamas stebėti tų dangaus padarų galvojau, kad tai užsiėmimas vaikams – pagainioti aitvarą vejyje… Ooooo! Kaip aš klydau  Pradėkime nuo to, kad supratau, jog egzistuoja ne tik vienastropiai (viena virve valdomi) a.k.a.  ”mano vaikystės deimantiniai aitvarai”. Toli gražu. Su dvistropiais tokius fintus ten išdarinėjo… O dar kai pamačiau 3D triukus, apstulbau. Nemaniau, kad su jais įmanoma tokius dalykus atlikti…  Na ok. Tada buvau tikras arbatinukas. Po renginio su Eglute, Marčiumi ir Kamile laidėme “maksimini” aitvarioką. Pajūry – tai toks kaifas! (Dabar galiu drąsiai tai konstatuoti, nes Vilniaus vėjams toli gražu iki pajūrio…)

…. Dabar mudu su eglute turime ne vieną aitvarioką (apie juos – atskirai). Aš bagažinėje visuomet kažkurį vežiojuosi – maža kur ir kada užklups gero vėjo gūsis…

Dabartinė mūsų su Eglute aitvarų kolekcija:

Beje, visai nesianiai atvažiavo ir Eglutės Nirvana… bei mano Revolutioniai B-Series ST ir Semivented….