Pirmasis pasivaikščiojimas

Prieš mėnesį, Pro gavo  ”gimtadienio dovanėlę” – alkūnės operaciją. Po jos buvome nusiteikę pakankamai pesimistiškai, nes prognozės nedžiugino. Tačiau mūsų padūkėlis gijo “pralenkdamas” visus grafikus ir prognozes. Jau kelios savaitės, kaip nenustygsta vietoje – nori lėkti ir dūkti. O karnatinas – sundėtingas dalykas: visą dieną uždarytas kambaryje, minimaliai bendravimo (nes dūkti iškart norisi), pirmas savaites net nuo tų trijų laiptukų į kiemą nulipti negalima (šeimininkas nukelinėjo…), į lauką – tik trumpam ir tik “su reikalais”.  Bet prabėgo beveik mėnuo – ir nors Pro dar šiek tiek šlubuoja, bet elgsena nusileidžia padūkėliškiausiems ir sveikiausiems šunims. Tai šiandien – pirmąkart  (neskaitant pusvalandinių paslampinėjimų po kiemelį paskutinę savaitę) išėjome “tikresniam pasivaikščiojimui”.

Eglutė patenkinta  - Pro sveiksta.

Ne pats lengviausias darbas sutvardyti tiek pat sveriantį energijos prisirpusį spurdalą

Viskas įdomu ir vėl nauja. Kas čia? Kas čia? O kas čia? Takeliu, takeliu – tarp žalių žalių žolių.

Laikas prisiminti mokyklėlę ir išsiaiškintis kuris čia didesnis šuva. Sėdėt!

Geras šuo!

Na šiai dienai užteks – įdomybiu pasilikti reikia ir kitai dienai.

Ir kaip visuomet – grįžtančius mus iš balkono stebi kaimynas bobtailas

Eglutė laiminga. O man to ir tereikia

 

 

P.S.  reikėtų sugrįžti  tuos metelius atgal. Čia tas pats Pro, kuris dabar Eglutės dydžio: