Penktadienis teka sava vaga
Niekas nesugadins mano savaitgalio įspūdžių iš šių metų Herrango. Niekas. Net ir orinis baltikas. Nesinori neti iš didžiųjų raidžių pavadinimo rašyti…
Maršrutas: Stokholmas-Ryga-Vilnius.
Iš Stokholmo lėktuvas vėlavo. Planuotų 25 minučių persėdimui neužteko, nes mums nusileidus lėktuvas į Vilnių jau buvo pakilęs. Taigi, vietoj to, kad namus pasiektumėme 9 vakaro, turėjome tenkintis galimybe pasiekti išsiilgtą SAVO lovą apie pirmą valandą po vidurnakčio. Erzina, kai reikia papildomas 4 valandas braižytis po oro uostą, dydžiu prilygstantį auksinės žuvelės akvariumui. Bet mes gi ne auksinės žuvelės! Neguodė ir tie juokingi 3 latai dviems “for refreshment” – po pusę buteliuko vandens? Tyčiojatės? Lėktuvas turėjo pakilti 23:55 (vietoj to 20:05, į kurį turbo-propelerinis-kukuruznikas per Baltijos balą skrisdamas pavėlavo…). …Bet dar ir 00:25 po vidurnakčio sėdėjome prie vartų su tuo pačiu spindinčiu užrašu “23:55 Vilnius”… Jokio personalo, jokių pranešimų – tikras oro uosto užkampis. Nekondicionuojamas. Dar neramiau pasidarė, kai apie pusę pirmos ir vienintelis ryšio su namais užrašas “Vilnius 23:55″ užgeso… Be jokio išankstinio perspėjimo… Maždaug 15 keleivių ėmė blaškytis po apvalųjį oro uosto apendiksą. Suirutė truko kelias minutes, kai staiga kažkuris keleivis “laimėjo loterijoje” – rado kitus vartus, kuriuose įsižiebė ryšys su namais – tas pats “Vilnius 23:55″. Gerbiamieji, čia kas? Žaidimas “atspėk, kur tavo lėktuvas”? Entuziazmas greitai atslūgo, kai paaiškėjo, kad užrašo turinys nepakito – Tas pats “Vilnius 23:55. Registration”. Ei, mieli braliukai? Laikrodžius susisinchronizuojam? Dabar mūsų apvaliajame apendikse su 5 automatinėmis durimis – 00:45. О kiek pas jus, bokštelyje? A? 00:50 juntamas bruzdesys – porelė žaliai neoninėm liemenėm (panašiom į tas, kur reikia išlipant iš automobilio užsidėti) atėjo prie mūsų surastų automatinių durų ir įnirtingai ėmė maigyti terminalo mygtukus… Netrukus ir kukuruz-fokeris su dviem sraigtais pasirodė per 20 metrų nuo mūsų automatinių durų. Dar geras 20 minučių ir sezamas atsivėrė – liko tik suskaičiuoti 20 žingsnių iki trapo… Ir čia as supratau, kad braliukai susivokė, kad kažkas negerai buvo. Nutarė atsiprašyti – prie pat durų cyptelėdamas sustojo autobusas – nuvešime iki vietos… Ėėėė… Chebryte, gal tiek to, nueisim… Šiaip ne taip atsisakėme šios prabangos ir nupėdinome iki autobuso… Dar pakeliui garsiai pagalvojau – dabar pamėginkite man įrodyti, kad braliukai nuo pietu vietoj kavos ne stabdžių skysti geria…
Nesugadino mano savaigalio įspudžių jie, nors tu ką… O dar kai perskaičiau, kad jie kartais sugeba ir gražiai pasielgti (šiuo atveju, su žmogumi, kurį visa savo jauna žila galva gerbiu), tai visai atlėgau – braliukai bent savo ortakių bendrovę turi, o mes ir tą pra……
Žuuuuum Žuuuuum…. Bumbt. Stuktelime Vilniuje.
Šiek tiek po 2 valandos nakties. Visi suplanuoti draugų eskortai į namus seniai atšaukti – ne gyvulys gi aš… Vienintelis variantas – taksi. Belaukdami lagaminų reklaminiame bukletėlyje susipažįstame su vietiniais taksi paslaugų tarifais – įsėdimas 10Lt… Kilometras 6Lt… Toks jausmas, kad jie ten kažkokias papildomas paslaugas kelionės metu suteikinėja… Mano protingesnioji pusė – Eglutė – skambtelėjo tai pačiai taski kompanijai ir iškvietė miestietiškąjį – be papildomų paslaptingų paslaugų – taksi… Luktelėjome kelias minutes ir su visais savo lagaminais dardėjome apytuštėmis Vilniaus gatvėmis… Tarifas – 2 Lt už įsėdimą ir 1.5LT/km – viso 30Lt… Jaučiu, su papildomomis paslaugomis būčiau anam taksistui palikęs daugiau nei už lėktuvo bilietus… Matyt į anuos taksiukus aviacinį kurą pila ir jie ryja po 600 litrų/h… Fokeriai be sparnų.
Na, negaliu pykti…
… kankinu ir aš savo senuką iphone’ą su iOS4. Laužtas, paklausite? O taip! Jailbreikintas su visais “multitaskingais”? O kaip gi? – linkelėsiu galvą. Šio ryto nuotykis: žiūriu į naujienas įkritusį šmaikštų “Reality bites” filmuka:
…šypsausi, nes išgyvenu tą patį 
… Ir tuo metu – skambutis! Madingai lyžteliu prakaituotu (na karšta pas mus dabar, ar ne?) pirštu jautrųjį ekraną ir keliu daiktą prie ausies… Kažkas ne taip – kitame bedračio ryšio gale niekam aš nereikalingas… Pakeliu nuo įkastruoto jaunuolio proto pertinusį senuką prieš akis – obuoliuko logotipas spindi – nors imk iš apmaudo ir atsikąsk… Bet juk jis jau prakąstas! Laikas persikrauti… Amžius – pirst ir smelis byra iš… Va taip ir purtai smėlį iš kišenių kasdien… Tik šis kartas vertas gilesnio apmąstymo, nes tuo metu džiaugiausi kitų žmonių tokiais pačiais džiaugsmais: vis dėlto, kažkas slypi anapus – kažkokie ryšiai jungia, rodos, visiškai nesusijusius reiškinius… Praėjusiame amžiuje skambėjo frazė “Didysis brolis tave stebi…”
… matyt teks sugražinti senukui senąjį – pensininko – protą….
