HARLEM 2010 Lindhop.LT
Vyriokų “Shim Sham’as” Harlem 2010 “Back to Harlem” vakarėlyje.
via YouTube – 
.
Harlem 2010 Lindyhop.LT
Sekmadienio vakarėlis. Sveikinimai nuo lindyhop.lt – Harlemo organizatorių.
Man patinka penktadienis (arba kodėl manekenės želia)
Prabudau šįryt po ilgo ir nuostabaus Harlem’o maratono – švietė saulutė. Bet be todėl aš myliu penktadienius (juk gali ir lyti penktadieniais). Po penktadienio seka šeštadienis ir sekmadienis - oficialus savaitgalis… Bet ne dėl to man patinka penktadienis (juk dažnai dirbu ir savaitgaliais).
Neeeeee, penktadienis man patinka todėl, kad tai ypatingo darbo diena. Tai diena, kai mes “statome kosminius laivus”. Darbinis rytas tik tik prasidėjęs ofise persikelia kur nors kitur – į kavinę, orui atšilus į lauką ant žolytės ar parkelį ant suoliuko. Tada nusimeti kasdienybės pančius ir jaukaus kolektyvo rate lipdai rakeitai sparnus… Beje, kokie ten sparnai? Raketai jų (beveik) nereikia, kad tik gerai deganti subinė neštų! Aha, dažnai ne nuo to galo pradedam, tačiau tai kartais padeda į reiškninius pažvelgti iš visiškai kitokios perspektyvos… Ir tai tęsiasi pusdienį, nes anksčiau ar vėliau tenka stuktelti į asfaltą ir nerti atgal į smulkmeninių rebusų rūką. Bet kryptis jau nustatyta: ” Ir pakilo paleista į mėnulį raketa!”.
Tokį penktadieninį atotrūkį siūlyčiau kiekvienam… Jeff Jarvis knygoje “What would Google do?” atskleidžia (kiek tai įmanoma) Google‘o vidinę projektų struktūrą: didžioji dalis darbuotojų privalo 20% savo darbo laiko skirti “pasirinktam užklasiniam projektui – raketos statymui”, iš kurių vėliau atsiranda nemažai realių produktų. Ne visiems ir gigante taikoma ši taisyklė, ne visiems ir kitur ji tiktų. Mes pradėjome nuo 10%. Ir penktadienio rytai tapo mano laukiamiausiu darbo savaitės laiku. Jei ir nepastatysite kosminio laivo, tai bent jau pajusite kuo kvėpuoja kolektyvas, ko jie nori, kuo gyvena, o svarbiausia, kas jiems įdomu. Tai skatina visų kurybiškumą ir kovoja su mozoliais ant minkštosios (užsisėdėjimo ir degradavimo).
Beje, apie knygas… šįryt už rankos užkliuvo nemaža krūvelė knygų (keistoje, bet populiaroje vietoje, sakyčiau).Viena jų – pasiturinčios moteriškės Janet Street-Porter minčių kratinys apie jos gyvenimą ir kaip turėtų gyventi visi, jau vien pavadinimas “Life’s Too F***ing Short” šį bei tą konstatuoja apie jos požiūrį. Praplėčiau savo akiratį, kai perskaičiau apie tai, kad šiuolaikinės manekenės norėdamos įsisprausti į aštuonmetėms skirtas sukneles praranda visus savo kūno riebalus, o organizmas, idant apsisaugotų nuo šalčio, ima auginti … kailiuką…Gauruotos manekenės… Štai jums ir dar vienas “kodėl”.
Gero savaitgalio.
Back to life…
Ko gero, pats nesutinku su ką tik parašyta antrašte… Greičiausiai reikėtų rašyti “back to reality”, nes praėjęs ilgasis vėlykinis savaitgalis nė iš tolo nepriminė įprasto gyvenimo ritmom, tačiau - tai mano aritmiškasis gyvenimas . Begalė vienminčių, seniai matytų ir naujų draugų iš viso pasaulio, neišdildomi įspidžiai ir patirtis grojant su legendiniais Carlingais, vakarėliai kiekvieną vakarą. Ir visa tai tik viršūnė to, kas man šiemet buvo Harlemas’10. Tiesa, visa tai - su pasekmėmis, tačiau net ir per šį beprotišką maratoną sugebėjau susidurti su nenugčijamu Vėlykų simboliu – margučiais. Ko gero, vienintelis dalykas, ko trūko, tai šeimos, kuri susirenka per šią šventę. Guodžiu save, kad visi artimi mano širdyje gyvenantys žmonės mane supras ir atleis mano šių metų vėlykinį “išnykimą”.
Beprotiškasis Harlemas beveik praūžė- liko tik vienas iš paskutiniųjų taškų ant “i” – šiandien padėkos vakarėlis Barbakane. Junkiai linksmins visus, kurie prisidėjo prie Harlemo tiesiog savo buvimu, ar kita pagalba. Kaip vienas organizatorių, žemai lenkiu galvą prieš visus prisidėjusius “savanorius” – be jūsų nebūtų buvę tokio Harlemo, koks jis buvo šiemet. Šįvakar spausiu ranką kiekvienam ir dovanosiu savo šiltą prakirstanosią šilumą…
O gyvenimas, Harlemo užpumpuotas ateinantiems metams, grįžta į savo vėžias. Na bent jau miego kiekiu ir mintimis apie tai, ką dar šiame gyvenime be savo darbo ir “profesionalaus hobio” lindyhopo mėgstu.
Prisimenu savo mažytę aistrą aitvarams. Va, prabudęs perskaičiau, kaip Dalia su Poliu vėlykinį savaitgalį praleido aitvarų varžybose Olandijoje: Kai kyla aitvarai…. Iš laikinos užmaršties (o gal tik to atsarginio stalčiuko, į kurį sudedi viską, ką myli, bet nei rankytės nei kojytės prie ko šiuo metu neprieina) išniro pirmasis Lietuvos aitvarų čempionato etapas… Velnias, jis jau už kelių savaičių, o kai prisimenu, kad reika paruošti dvistropių baletą, figūras bei nepasišiukšlinti keturstropių kategorijoje (kurios figūras pats ir atrinkau), tai pasidaro tuo pačiu metu ir graudu, ir linksma. Svarbiausia – gerai praleisti laiką. Bet liūdna, nes didelis noras patobulėti per šaltą žiemą taip ir liko… tik noru…
Beje, jau kuris laikas pradėjau domėtis fotografija. Esu visiškas “analfabetas”, tačiau keletas perskaitytų straipsnių, rimtesnių fotografų patarimų ir pamanoma technika atleidžia net ir man kai kurias pirmoko klaidas. O kol kas naudojuosi principu:” šaudyk, kiek gali, o po to šlamštą išmesk niekam nerodęs”. Tą ir darau. Džiaugiuosi, kai iš 500 nuotraukų galiu parodyti tris. Procentaliai nedaug, bet kai užfiksuota akimirka verčia šiurpuliukus bėgti per nugarą, pamiršti viską. Džiaugiuosi, kad šiais laikais juosteles (tegul tikri foto gurmanai ir profesionalai neužpyksta) pakeitė skaitmeninės technologijos, leidžiančios neskaudžiai ir greitai mokytis. Nes tik “šaudydamas” išmoksti. O aš tai jau tikrai “neprišaudysiu” juostelėmis… Sorry, esu per daug impulsyvus, aritmiškas ir nekantrus, kad iškęsčiau visą procesą nuo pokštelėjimo iki galutinės analoginės nuotraukos… Galų gale, didžioji dalis “juostelinių” nuotraukų perkeliamos į skaitmeninį pasaulį visuotiniam teismui… Grįžtant prie Harlemo, žemai lenkiuosi Nadiai, Giedriui, Urtei bei kitiems fotografams, kurių fotografijos nenustoja manęs žavėti. Beje, dvigubai jiems dėkui už tai, kad sugeba rasti savyje stiprybės pačiame įkarštyje griebti foto aparatus ir įamžinti akimirkas… Aš praėjusį savaitgalį neišlaikydavau – šokdavau arba kažką užkulisiuose priverstinai tvarkydavau, o foto aparatas gulėdavo giliai paslėptas kuprinėje. Bet šį savaitgalį ne tam ir skyriau 
…
Galų gale, svarbiausia – beprotiškai pasiilgau ramių vakarų su Eglute. Be galo brangi jos draugija, paprasčiausia vyno taurė ir po šiltu pledu pakištos kojos ramų vakarą namuose – kažkas, ko pasiilgau labiau už viską pasaulyje… Rodos, tą ir padarysiu… Jau netrukus…
Harlem’as į kūną…
Paskutiniu metu visi darbiniai projektai pasistūmė į šalį užleisdami vietą profesionaliam hobiui. Nors daugeliau Harlem’as prasidės tik rytoj, man, kaip ir kitiems šios įstabios kasmetinės Lietuvos lindyhoperių fiestos organizatoriams, Harlemas jau kuris laikas kunkuliuoja smegenyse bei raumenyse.
Man po kiekvieno Harlem’o atrodo, kad geriau jau nelabai yra kur, bet… kiekvienąkart pats nustembu, kiek galima prigalvoti gražių džiaugsmų. Pirmuosius Harlemus darėme tam, kad visi lindyhoperiai pajustų šventę savo širdyse. Vėlesnieji pradėjo sietis ir su kokybe bei dideliu noru leisti Lietuvos lindyhoperiams pajusti skonį tų šėlionių, kurios vyksta jau subrendusiose pasaulinėse lindyhopo bendrumenėse. Net nebandėme tikėti ar tikėtis kažkokio tarptautinio pripažinimo ar įvertinimo. Pamenu, tais pirmaisiais metais/kartais tekdavo ilgokai aišktinti net ir pasaulinio lygio lindyhopo žvaigždėms, kas yra Lietuva, ir kad čia lindyhopas ir visa su juo susijusi kultūra mylima bei puoselėjama… ir kad Hanibalas Lekteris jų čia nesuvalgys… Jaunų degančių širdžių atsidavimo, aukojimosi ir tyro pasišventimo dėka dabar mus žino visur, kur šokamas lindyhopas. Čia žemai lenkiu savo žilstelėjusią bet vis dar vaikišką galva prieš man brangiausią žmoguti, kuris mane ir atvedė į lindyhopo pasaulį (Eglute, … ;* ), bei prieš tą jaunatviškai gaivališkai šėliojančią nesustabdomą komandą, iš kurios semiuosi visko, ką gyvenimas gali duoti ir kuriai neliksliu abejingas iki paskutinio savo “triplestepo”. Lindyhop.lt komanda sau dažniausiai apibūdinu kaip cunamio bangą: ji didelė ir solidi, ji veržliai lekia nesustabdoma ir nieko nebijodama, kai priešakyje – betoninė siena, ji susitelkia ir kakta pramušą ją. Read more
