Čempionai

Kartais norom nenorom kyla klausimas – kas geriausiai extremalioje situacijoje sugeba suvaldyti savo ir aplinkinių stresą, įtampą bei paniką? Įmaišykite papildomai fatališkos baigties prieskonį: situacijas, kuriose klaidingas ar bent minutę uždelstas teisingas sprendimas gali kainuoti žmogaus gyvybę.

Ką gavotę? Aš gavau štai ką: ligoninės priimamojo medikai. Tiesa, tik po to, kai viskas gerai baigiasi, ir esi nusiraminęs, gali visą situaciją pasverti blaiviai – be momentinės panikos ir streso. Priimamojo gydytojai – šaltumo, ramumo ir blaivaus proto įsikūnijimo čempionai. Sakyčiau, kažkas įšgryninio šimtaprocentinio grynumo Belgų ramumo (teko girdėti posakį “ramus kaip belgas”?) geną ir implantuoti ištisai fenomenalių žmonių kastai…

…Tiesa, iš pradžių taip neatrodo. Patekęs į ekstremalią situaciją, kurioje reikia skubios ir profesionalios medicininės pagalbos, tave apima panika ir nežinia, ko griebtis. Net stresu to nebepavadinčiau. Ir tik pravėrus ligoninės priimamojo duris (ypač, kai tai nutinka savaitgalio naktį), atrodo, kad ten niekas nevyksta, o jei ir vyksta, tai taip lėtai, kad agonijoj pradeda skęsti ne tik (vis dar būsimas) pacientas, bet ir jį lydintys asmenys. Kantrybės čia gali netekti net ir patys kantriausieji. Nesusivaldyti gali net ir patys disciplinuočiausi. Na bet ir belieka stebėtis, kos esi kantrus, pakantus ir visoks koks (pro smarkiai sukąstus dantis) gerai išauklėtas esi…

Išaušta rytas, viskas pakrypsta geraja linkme ir tada tu, jau 10 dešimtą kartą eidamas ilgu priimamojo koridoriumi, nuoširdžiu ir be galo dėkingu žvilgsniu akimis palydi, rodos, niekur niekada neskubančią seselę, kuri vos prieš keletą valandų tau atrodė nepastumiama ir tik tik pasirodydavusi ir kaip mat išnykdavusi “kavutės gurkštelti”. O tuomet agonojos hiperboliškai išlenktoje laiko ir erdvės sankirtoje tau atrodė, kad ji ne gurkšteli, o sriūbteli po kibirą kaskart, kai tik dingsta už durų, kad ji kur apsimyžtų! Tamsiausios tavo vidaus kertelės tokiais atvejais gali sušvytėti visą savo nykia esybe. Neeeeeee! Tu esi GERAS žmogus, nes net ir totalaus proto užtemimo metu tavo pasamonė neišsijungia, budi, kaip kokia “Anka pulimiotščica” priešo akivaizdoje… Ir, pačiam to nesuprantant, sustabdo tave nuo juodosios išangės (kurią, beje turi visi – taip gamta surėdė) protrūkio. Taip, pasamonėje esame tėvų, auklėtojų, giminių, mokytojų ir mus supančios negailestingos aplinkos suformuoti būti geresniais ar blogesniais žmonėmis… Samonė – tai tik mūsų kasdienė kaukė, kuria galime prisidengti ir iškreipti savo momentinį atspindį (pamenate posakį: draugą bėdoje pažinsi… nes apsimesti draugu gali kiekvienas). Na bet ne apie tai mes čia…
… Priimamojo koridoriuje dabar rytas ir viskas atrodo kitaip. Dabar tau panika ir baimė akių nebetemdo – dabar tu supranti: ji (seselė) ramiai juda gerai sutepto ir subalansuoto mechanizmo krumplaračiais . Jei ji paskubės – tai bus tik laiko švaistymas ir bereikalingas bangų kėlimas…  Tik dabar sugebi nusišypsoti jai žinodamas, kad būtent šią minutę (ir nei sekundės anksčiau) prėvėrusi tavo akyse beatsiveriančias duris ji išvys ištiesta ranką su kažkieno gyvybei svarbiais tyrimų rezultatais. Ir taip, nė sekundės anksčiau. Jau kur kas lengvesniu žingsniu nei naktį prasilenki su grupele kandidatų į pacientus, iš kurių ne visi (dažniausiai kažkas iš kadidato palaikymo štabo) yra tokie pat GERI Žmonės, kaip tu. Jau tolstant tave pasiveja jų pasamonės blyksniai, adresuoti tai pačiai sesutei… Kurie ne perlais žėri… Atleisk jiems, nes jie nesupranta, ką daro…

Ligoninės priimamasis. Jūs nepatikėsite, kaip tiksliai tas mechanizmas sukasi ir kiek jis išgelbėja gyvybių. O to mechanizmo sraigtai – gyvi ir fenomenalūs žmonės: sesutės, gydytojai ir net tas apvalutis dvimetrinis apsauginis… Ir labai gaila, kad tik kartą prasisukęs per visus šio mechanizmo smagračius, tu jau ir savo samone supranti: Jie – ČEMPIONAI…

P.S. šiek tiek pamelavau… dabar jau nebe rytas, dabar to ryto vakaras, o šio “šedevro” rašytojo sąmonė nemiegojusi nežinia kiek. Sąmonė jau nebesuvokia, ar sąmonė rašoma su a nosine, ar be jos… Bet pasamonė žino: samonė neužmigs šįvakar tol, kol nepasakys nuoširdaus AČIŪ viso pasaulio ligoninės priimamųjų ČEMPIONAMS. AČIŪ.