Niežulys. KITE W-4

Kartais ima niežėti pirštai. Pasikasau… Dar labiau niežti… Tai ne niežai – tai smegenų niežulys – rankos kažko nori… Ir gerai, kartais pakeisti veiklą sveika ir rankoms, ir kojoms, ir puodynei. Orai prastyn, tai tenka veiklą perkelti  vidun…

Gerai, gana kalbų. Laikas imtis darbų.
Taigi, naujas mano projektas kodiniu pavadinimu W-4. 
Keturstropis, dydis – maždaug 1.5 rev (kad rėmą galėčiau tą patį naudoti).

Šįkart sugalvojau pradėti kompiuterizuotai, kad nevargtų rankos, ir daryti viska tiksliai – kompiuteriuka įdarbinau brežinuką braižyti… paplušau valandžiuke kol susitariau su vektorine programa. Kai apšilau kojas, galėjau nusibraižyti praktiškai viską, ko reikėjo… taigi:

Atspausdinus gavosi 40 A4 formato lapų. Pradėjau klijuoti ir supratau padaręs klaidą. Teko “dasipiešti”  ”gridlainą” – kas 10 cm punktyrines linijas horizontaliai ir vertikaliai, nes kitaip neįmanoma apipjaustyti lapų ir juo labiau suklijuoti/suvesti linijas. Dabar manau, kad 10 centimetru grid’as – stambokas, todėl ateityje daryčiau tankesnį (pvz. kas 5 cm). 
Gyveni mokaisi. Po antrojo spausdinimo prasidėjo pakankamai nuobodus, bet atsakingas procesas. Keturios rankos čia pakankamai greitai dirbtų, tačiau, kai dvi iš ju eina popietuko nusnūsti, lieka tik dvi… Čia pasireiškia pagrindinė aitvarų darymo taisyklė: visada turėk daugiau negu reikia paprastosios lipnios juostelės . Gerai, kad šitą žinojau iš anksto 

Dabar, po viso proceso, galiu pasakyti tik viena – nuobodžiausias ir liūdniausias darbas yra pjaustyti ir klijuoti a4 formato lapus. Nuo šiol darysiu paprasčiau – brėžinį į dantis architektų spausdintojams ir gausiu iškart ant vieno vientiso lapo visą brėžinį – ir patogu, ir tikslu, ir greita (na, berods apie 20Lt gali kainuoti, bet mano kantrybė ir laikas kainuoja kur kas brangiau ).

Proceso eiga:

Kaip ir užtektų ir vienos pusės, tačiau po to pagalvojau, kad teks dėlioti atskirus medžiagos gabalus ir klijuoti ant kažkokiu “guide line’u”, tai teko iki galo suklijuoti:

Pirmąkart atspausdintas brėžinys veltui nenuėjo – panaudojau atskirų formų darymui (yra savų ypatumų formų daryme – apie tai kada nors, jei kas paklaus):

Taigi, formas turime (be LE jų gavosi berods apie 20 vienoj pusės, bet mums vienos juk ir užtenka  ).
Pradedame pjaustymą. Imame pirmąją detalę, dedame ant medžiagos, lipnia juostele pritvirtiname, peiliuką (aštriausią) į rankas ir go:

Neturiu ir nesu karšto pjaustymo šalininkas, tai man tinka paprastuoju (gal kada pakeisiu savo nuomonę).
Taigi, pirmoji detalė:

Visos kitos taip pat… Gal tik reikėtų nepamiršti, kad pjaustant tą pačią detalę skirtingoms aitvaro pusėms (jų reikia dviejų, jei simetriškas aitvaras), reikia sužiūrėti medžiagos kryptį. Apie medžiagos puses neklauskite, savo virtuvinėj šviesoj nemačiau jokio skirtumo. 
Žodžiu, taip ir toliau – išpjauni detalę ir dedi ant aitvaro brežinio (apie patį brežini galesiu papasakoti vėliau). Taigi, nespėjau visko išpaustyti sekmadienį dėl laiko ir kitos veiklos… Kol kas karo stovis toks:

Ok, raundas 2. Arba VIP – antra serija.
Prieš vaizdinę informaciją – išvados: 
1. niekada (pabrėžiu) NIEKADA neklijuokite aitvaro ant žemės – nugarą skauda, pridarote klaidų medžiaga ima garanksčiuotis. 
2. VISADA (pabrėžiu dar labiau) VISASA VISASA pritvirtinkite brežinį ant kurio klijuojate stabiliai stabiliai
3. VISUOMET pritvirtininkite aitvaro dalį, prie kurios klijuojate kitą dalį, prie pagrindo- dvipusė lipni plevelė nėra itin atlaidi klaidomos… 

Žodžiu, prasidėjo  (arb tęsėsi) viskas taip…
Pabaigiau išpjaustyti likusias detales:

Ir prasidėjo klijavimas.
Centrinis akcentas (šita dalis lengva, nes vyko ant stalo). Beje, taip, kiekvieną dalį dėjau ant brėžinio. Ir tvirtinau, kitaip priėjus prie kito aitvaro šono jis jau būtų nuplaukęs toli toli… :

Praktiškai, meti monetą ir išsirenki vieną pusę. (kodėl ne nuo centro į šalis? – matyt, skonio reikalas  )

Na gerai gerai, įklijavau oranžinius akcentukus pirma… Ir tik nufotografavęs galutinį dalinį darbą susivokiau, kad juos reikejo klijuoti vėliau, nes aitvarą klijavau iš “nugarinės pusės”. Šiek tiek gaila – nukrypau nuo dizaino vientisumo, tačiau, ai… bala nemate – “taip ir turėjo būti”. Dabar žvelgdamas į galutinį rezultata matau, kad vaizdine prasme – jokio skirtumo -laaaa bai gerai ir taip.

Dabar jau beveik 3 valanda paryčių… Noriu numigti, nes ryt privalau buti darbingas – kaip ir kasdien… O šiandien nebeturiu jėgų ir siuvimo mašinos išmėginti… O gaila… visai prasinesčiau … Beveik du trečdaliai aitvaro (sakyčiau pusė klijavimo) neskaitant LE (su kuriuo nebus liūdna- nes jis lenktas…)…

Raundas 3. Epopėja tęsiasi.

Fotoaparatas pavargo, tai proceso nuotrauku neturiu, tačiau galva pilna ir vaizdų ir minčių… 

Suklijuotas iki galo:

Suklijuotas pilnai. Kadangi LE stiprintas, tai ten reikia siūti, nes tinkliukas su Darcon’u blogai limpa… Tai vietom atšokinėja. Pati burė ir nesiūta gali atlaikyti nestiprius vėjus… Bet gal su šia versija nejuokausiu. Persiūsiu, t.y. mokysiuos ir siūsiu.

Ir dar… pasižūrėjau, kad taupydamas medžiagą nekreipiau dėmesio į medžiagos kryptį (taip, ji simetriška abiejose aitvaro pusėse atskiroms dalims). Muo medžiagos krypties priklauso,  kaip ir į kurią pusę burė tampysis, o tai įtakos aitvaro skrydžio savybes. Rimti aitvarautojai sako, kad keturstropio aitvaro burei reikia maždaug metų, kad ji išsitampytų ir įgytų savo geriausias savybes…  Dabar betaupydamas medžiagą sukurpiau tikrą jovalą . Tai vadinu tai – taip ir turi būti

Kas toliau? Rėmą turiu, antgalius turiu. Tuoj skrisiva… va tik iš vengrijos parsirasiu, nes iki to jau nespėsiu ko gero…

Roundas 4. Arba finale grande (beveik).

Na ką, rankdarbėlis kaip ir baigtas. Tiesa, tarpe to visko buvo – senos siuvamosios išmėginimas, naujos pirkimas, mėginimas, mokymasis, trankymas kumščiu į stalą, kantrybės mokyklą ir visa kas į tai įeina…

Liko tik apsispręsti dėl bridlo ir išmėginti… Nors, ko gero, pradžioj mėginsiu be bridlo. Po to uždėsiu kokį pusantrinio stanadartinį . 

Procesas tik tik baigtas:

Ornamentėlis vienas kitas:

LE su tinkliuku:

Ir, žinoma autografas:

Oras šiuo metu pabjuręs, tai turėsiu laiko pagalvoti apie bridlą rimčiau… ir … pradėsiu galvoti apie kitą projektą.Tiksliau, išsirinkti, kurį dabar daryti. Bet visų pirma – pakelsiu į dangų šį paukštelį.