Alternatyvus savaitgalis
Tas karštasis savaitgalis, kai pusė milijono susispaudė Jūros švėntėje, visai netyčia pasitaikė puiki alternatyva: savaitgali Druskininkuose. Na gerai, visų pirma, prisipažinsiu, Druskininkų stereotipas mano smegenų žievėje įsirėžęs maždaug tokiu pavidalu: “Pensininkų nusėtos purvo vonios, klipatėlių pasipirdžiojimai ant parko suolelio, vingiuoto liūdesio niekur nevedantys dviračių takai… neužmirštamo stoto baltu chalatu apsitempusi “slaugė”, savo putliomis rankomis murzinai baltų nuskilinėjusių plytelių patalpoje sukinėjanti vandens čiaupo rankenėlės… ir aš… toks nuogas nuogas tampe baltame plytelių šaltyje…”.
Taip buvo… buvo… gal taip ir būtų likę, jei ne šis keistokai kitoks savaitgalis… O prasidejo viskas nuo to, kad nuvažiavome į Druskininkus su Eglute praskaidrinti mamos (man, šiuo atveju, mylimos (rimtai) uošvenės) atostogų pabaigos. Apsistojome puikiame Violetos viešbutyje (net pavadinimas man dvelkė šiluma…Man mamos vardas…). Puiki vakarienė trise – puiki kompanija, įdomus pokalbis ir nuostabus maistas nustelbė pusėtiną KVW (pietų afrika) vyno pasirinkimą… Beje, penktadienio vakar ir atpalaiduojanti vakarienė padarė savo – į patalą kritau su rimtu pagreičiu… Tiesa “slaugės” sindromas neleido miegoti – pusę nakties vijau Eglutės kosulį lauk, kitą pusę (po jos legendinės frazės “jaučiuosi, lyg skesčiau”), kas dešimt minučių karštligiškai tikrinau kaip naujagimį – ar dar kvėpuoja.
Išaušo nauja, kupina veiklos diena… Tradicinė “Driskininkinė” atrakcija – dviračiai “niekur nevedančiais” miško laukymių takais. Buvo gera pavažiuoti atsipalaidavus ir sustoti miško laukymėje – pauogauti, pagrybauti ir pasnuduriuoti… Puikūs pietus “vienintelėje Druskininkuose pavalgyti tinkamoje vietoje” – Sicilijoje – vainikavo dienos programą…
O vakare ištiko viso vakaro vinis: nuėjome į spektaklį. Tai buvo pagal Marijos Korenkaitės pjesę pastatytas spektaklis ” pabėgimas į Akropoli”. Nūdienos jaunimo aktualijų pagimdytas troškinys išvirtas “Atviro Rato” teatro laboratorijoje. Spektaklis prasidėjo šiek tiek padriku, skoniui ir spalvai sustiprinti, “papipirintų ir padruskintų” šaržų kratiniu, kuriame, rodos, nebuvo jokio loginio ryšio. Tuo momentu pamaniau: “Jėzau, valanda keturiasdešimt šiuoliakinio briedo…”. Tačiau, visai netrukus viskas stojo į savo vėžes: išryškėjo siužeto linija, o stiprus ir įtikinamas aktorių darbas – įsikūnijimas į skirtingus personažus – galutinai įtraukė į veiksmo sūkurį. Viskas idealiai kilo ir rutuliojosi. Gal tik pabaiga mane – neišprususį žiūrovą – šiek tiek nuvylė. Kažkaip dirbtinokai viskas atrodė… Bet tai jokiu būdu nepaneigia to fakto, kad keliolika kartų spektaklio metu aiktelėjau “STIPRU”. Vienžu, rekomenduoju. Ir dar veiksmo įkarštyje pasigalėjau, kad retai lankausi teatre ir neturiu su kuo palyginti šio spektaklio sukeltų jausmų (lyginti pačius spektaklius – beprasmiška). Vienok, pažadėjau sau, kad nuo šiol teatre būsiu dažnesnis svečias nei iki šiol…
Po epogėjaus visuomet seka gaivi ramuma – puikus vakaras idealioje kompanijoje su niekada nenuviliančių Australišku “Širazu” užbaigė kultūrinį šeštadienį.
Sekmadienis – tai tradicinė diena prieš pirmadienį. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Bet prieš kelionę su grybu ir uogų pirkimu namo, sekė puiki popietė “tarpežerės” pievoje, kur vėjas mane ir mano aitvarą išdūrinėjo… bet apie atvarus – kada nors.
Tai štai kaip netikėtai Druskininkai tapo kultūrine sostine mano sieloje… Na gerai, tos “svorio čepionės – snieguolės – slaugės” aidas dar kažkur tolumoje švyti… Bet aš visuomet vengiau visko, kas bent kiek siejasi su gydymu, medikais ir pastatais, kuriuose vyksta įvairios “procedūros”…
