Update…
Būna laikotarpių, kai viskas verda…
Rudeniniai-darbiniai projektai įsibėgėjo. Lindyhop.lt – “minimum” keturi vakarai per savaitę, o tai žiūrėk – ir penki. Sugalvojau fotografinį namų projektą, kuriam neturiu laiko. Turiu. Tiksliau – rasiu.
Bet būna dienų, kai nuo pačio ne viskas priklauso. Ir nesvarbu, kad šeštą kėleisi ar stropiai iš vakaro viską suplanavai…
Ir stumiu tą mūro sieną į priekį. Į priekį – ne atgal.
Kunkuliuoju
Jeigu saldus valdžios jausmas leistų dar ir visus šūddarbius deleguoti kitiems, tai galėčiau sau leisti prisėsti prie mėgiamos veiklos. O kol kas – nei saldumo, nei leidimo…
243
Viskas, kas gera, turi pabaigą. Nors šiaip, viskas turi pabaigą. Bet, kas gera – ypač. Suprask – atostogos baigėsi: lietuviškos Papės paplūdimys, Veisiejo apylinkių ežero pakrantės su visomis savo atpalaiduojančios fizinės veiklos linksmybėmis.
Ir vėl atgal į darbus. Per tą laiką mūsų studio4 spėjo paūgėti (sako, kai vaiko nematai – jis greičiau auga). Inboxe – 243 dėmesio reikalaujantys laiškai. Kaip visuomet – kažkas naujo būtinai turi būti atmiežta kažkuo senu. Palinkėčiau sau darbingo rugpjūčio, bet jis ir be to bus beprotiškai darbingas.
Arklio sindromas
Aš suprantu, kad pirmadieniais du trečdalius laiko gesini per savaitgalį įsiliepsnojusius gaisrus. Net nenoriu gilintis, kodėl.
Tačiau keleto pastabų savyje sulaikyti negaliu:
#1. Pilieti, pėsčiųjų perėja – ne tavo vidinio kiemo pievutė, į kurią gali įsiridenti kada ir kaip panorėjęs. Apsidairyk prieš žengdamas.
#2. Ponia už vairo, kur išsukinėji į pagrindinį kelią – jei nežiūri, dar nereiškia, kad ten nieko nėra. Pristabdyk ir apsidaryk – jei ne savo, tai gal kito sveikatą sutaupysi…
Sirpstanti vasara…
Liepos 1 – vasara prisirpo. Beveik. Iki rugpjūtiškos pilnumos dar šiek tiek trūksta, bet tvanku taip, kad net tuščiame skrandyje pilna… Tuo liepa man ir patinka – karšta, nostalgiškai dvelkia atostogomis, bet puodynė dar sugeba efektyviai darbuotis. Nors rugpjūtiškas tingulys ne už kalnų.
Trečiasis magistras
Astutė – trečiasis magistras šeimoje. Sveikinu, džiaugiuosi ir su tavim niekuomet nepolitikuosiu – paprasčiausiai neturiu tam kompetencijos 
Akimirkos iš ceremonijos…
Joninės prie Uosio
llgasis savaitgalis buvo skirtas ne tiek miegojimui,valgymui,gėrimui (nors neneigiu – buvo visko, šio bei to – kiek per daug), kiek smegenėlių nuresetinimui. Už tai turiu būti dėkingas savo draugams (Einorui, Ingai, Mariui (aka beveik Jonui), Žičiui, Leliukui), Ingos nuostabiems tėvams ir savo Eglutei. Cielas tris dienas ilsėjomės prie Uosio ežero (liečiasi su Veisieju). Šiek tiek alaus, vyno, nuostabus maistas, keturi šunys ir -svarbiausia – gera kompanija. Liapata! Žiūriu nuotraukas ir gera prisiminti. Nuotraukos mordaknygėje.
Buvo visko – maudynių, badmintono ir pingpongo turnyrų, stalo žaidimų, juoko. Bet svarbiausia – perkrauta puodynė. Dabar vėl esu “ready” darbui ir gynybai.
Pirmasis pasivaikščiojimas
Prieš mėnesį, Pro gavo ”gimtadienio dovanėlę” – alkūnės operaciją. Po jos buvome nusiteikę pakankamai pesimistiškai, nes prognozės nedžiugino. Tačiau mūsų padūkėlis gijo “pralenkdamas” visus grafikus ir prognozes. Jau kelios savaitės, kaip nenustygsta vietoje – nori lėkti ir dūkti. O karnatinas – sundėtingas dalykas: visą dieną uždarytas kambaryje, minimaliai bendravimo (nes dūkti iškart norisi), pirmas savaites net nuo tų trijų laiptukų į kiemą nulipti negalima (šeimininkas nukelinėjo…), į lauką – tik trumpam ir tik “su reikalais”. Bet prabėgo beveik mėnuo – ir nors Pro dar šiek tiek šlubuoja, bet elgsena nusileidžia padūkėliškiausiems ir sveikiausiems šunims. Tai šiandien – pirmąkart (neskaitant pusvalandinių paslampinėjimų po kiemelį paskutinę savaitę) išėjome “tikresniam pasivaikščiojimui”.
Jaukuma
Šįryt, ko gero, pirmąkart gyvenime akivaizdžiai suvokiau, kiek daug reiškia jauki aplinka. Nors trumpam – kad ir mažam kavos puodeliui. Tada jaučiuosi stiprus, nepažeidžiamas, nenugalimas ir nemirtingas. Neerzina net ir tas iš paskos važiuojantis nekantriai pypsintis vairuotojas, kuriam vietoj įprasto vieno piršto draugiškai pamojuoju visais penkiais. Nuostabus jausmas – lyg galėčiau kalnus nuversti (patraukite mane nuo Everesto – nukasiu iki jūros lygio). Štai ką reiškia turėti jaukumo oazę.
Jau kelias savaites vazonėliais apsistačiusi mano Eglutė – it tas kurmiukas- rausiasi durpėtoje žemėje kiekvieną laisvą minutę. Ir aš prisidedu: efektyviai žudau laiką daržo-sodo parduotuvių skyriuose, vežu į namus universalaus durpių mišinio maišus, tempiu juos į balkonėlį, tvirtinu Eglutės paruoštus vazonėlius, laistau ir puoselėju. Ne, ne taip entuziastingai, kaip Eglutė. Ji visą šį procesą myli ir supranta jo prasmę bei būsimo rezultato teikiamą džiaugsmą. O man paprasčiausiai patinka jai padėti, krapštytis jaučiant jos krapštymąsi pašonėje, jausti ją laimingą. Nes aš nesuvokiu to rezultato prasmės ir esmės. Nesuvokiau iki šio ryto…
Per kelias savaites mūsų plikas ir šaltas rytų pusėn atsisukęs balkonėlis tapo jaukia oaze: aplink žydi gėlės, ant palangės žaliuoja žemuogės, keistai jaukioje metalo-stiklo etažerėje pūpso įvairiaspalviai prieskonių vazonėliai. Kiekvienas daigelis parištas, pačiupinėtas ir pamylėtas. Tai kas nematoma, slypi širdyje: jums žydi gėlės, man – Eglutės šypsena.
Tad nenuostabu, kai ryte gavau kvietimą – rytinės kavos į balkonėlį, sutikau nemirktelėjęs.(Nesu “lodarius” kavą ruošiau aš). Pačios stipriausios kelios minutės ramybės, jaukumo ir šeimos oazėje.
Eglute, nežinau, kas man tave atsiuntė, bet jis tikrai ne vietinis.
windows 8 …
Kad niekas neapkaltinų manęs šališkumu, kasdien naudoju abi sistemas ir Mac OS X ir Windows (7). Peržiūrėjau pasirodžiusį filmuką apie “artėjančius” Windows 8:
“Tas nuostabus startup screan’as” labai greitai didžiajai daliai advanced vartotojų įvarys vėžį, nekalbant apie iškart kylantį nepasitenkinimą ir priešišukmą. Garantuotai bus palikta galimybė išjungti šį šedevrą (kuris beje, man patinka), taip kaip vindousinį vištinį ir septintinį grožį “nujungti į vindousXPneitiv”. Va tiek ir to grožio. Kas dar? Tikrai puikios užuominos į socialinių tinklų integraciją (os’as visoms socialioms kiaulėms!). Visiškai (net ir pažengusį vartotoją) painiojanti failų išrinkimo ir “perdavimo kitai programai” sistema – tokia pati košė kaip ir iOS’e, tik čia galima peršokti į standartinį windows explore’rį (na ir kam tada šokinėti pirmyn atgali iš naujoviškojo interfeiso į senobinį). Klausimas dar vienas, kaip atrodys mano “startup ekranas”, kai aš prisinstaliuosiu kelis šimtos programų (tiesa, kaip supratau, visas tas startup’inis džiaugsmas “добровольно принудителным способом” turės būti parašytas HTML5 priemonėmis (krūva naujo džiaugsmo programuotojams).
Reziumė toks: pirmą kartą po dalinio perėjimo pire Mac OS X, vėl noriu pačiupinėti Windows šeimą. Gal ir geras ženklas. Belieka sulaukti, ką parodys šioje srityje Obuolys su naujuoju Mac OS X Lion kitą savaitę WWDC. Nieko drastiško, matyt, bet jiems ir nereikia ardytis ir rizikuoti…
